" Ne visi žmonės - žmonės. Jie lyg duona. Šiandien duona, rytoj kebabas"
Kai Rašau rašau rašau.Nebežinau kam.
Žmonės, iš tiesų, gali savyje slėpti begalo daug. Dar geresnis faktas tas, kad jie net pusės nežino to, ką slepia.
Aš žinau, kad nežinau net tos visos pusės.
Klausau, stebiu, jokiuosi, nustembu, klausau, ką? juokiuosi, sakau, klausau, tyla, sakau, klausau.
Aš slepiu? Einant tiltu, kai tik vidurinę dalį to daikto apšviečia gatvės žibintai, vis mąstau, kaip malonu būtų praeiti pro tą tiltą kartu su Tavimi, nusukti nuo kurso ir eiti pagrindindinės gatvės viduriu šiaip sau.
Gąsdinti vairuotojus. Pamiršti namus. Pamiršti tuos, kurie nekelia šypsenos apie juos pagalvojus.
Nereikia nukeliauti tūkstančių kilometrų tik tam, kad atsipalaiduot. Jausmas toks, kad man gal tik Tavęs ir teužtektų.
Bėda.
Žinai kur? Tavyje. Manyje.
Tu to nedarysi, Tu mąstai kitokia spirale, besisukančia priešinga kryptimi ir tolstančia nuo manęs.
Bet Tavo vaidmuo gali būti suvaidintas kito asmens. Ir lai jei kada toks atsiras - jis tikrai susigyvens su savo "užduotimi", ir jis nebebus aktorius šioje operetėje.
Asmenys? Žmonės? Ne visi žmonės - asmenys. Ne visi žmonės - žmonės. Jie lyg duona. Šiandien duona, rytoj kebabas. Patys save suvalgysim, jei taip ir toliau.
Tai nieko nepakeis.
Kokia aš?
Kamuoja klausimas. Nieko. Vieni dingsta, kiti dingsta, lieku ant kelio viena su panašaus likimo žmogumi ir ką? Pradedu gyvenima matyti guašo spalvomis. O juk pastelė gražesnė.
Gyvenimas prasidės tada, kai pradėsiu eiti savomis kojomis nesiramstant į nieką ir net neieškant, į ką būtų galima atsiremti. Kai nebepalikinėsiu gyvenime savo pirštų antspaudų, kuriuos pamatyti plika akimi neįmanoma. Kai po kiekvieno mano žygdarbio, man statys paminklus ir kurs pasakas apie mane. Ir dar - kai pradėsiu daryti tuos žygdarbius.
Likimas mane muša. Po truputį, po mažutėlį smūgį, kiekvieną dieną dukart (mažiausiai).
Ta duona. Duok, mane bemušantis likime, bent vieną tos duonos trupinėlį. Žinoma, tinkamą. Ačiū.
O Tu, nekreipk dėmesio. Tu retai bepasirodai mano galvoje. Ir žinai, džiaugiuosi. Ateis diena, kai aš darysiu kažką tokio, dėl ko man pavydėsi, o mano atmintis net išgirdus Tavo vardą suklups ir paklaus pati savęs" Kas Jis Toks Per Vienas?". Ir viskas bus gerai. Lai Taviškis likimas Tau išmuša akis.
01:07
