Mano ir orų dialogas.

“I’m not unhappy. I cry a lot because I miss people. They die and I can’t stop them. They leave me and I love them more."

Visada save lyginau su vandeniu. "Būti laisvai, tekėti vagomis, judėti, stovėti vietoje, keisti struktūrą" ir t.t. Ir visgi nerimas viduje dingdavo tik trumpam laikui. Nesupratau, kodėl, mintimis būdama upės vandeniu, vis tik stovėjau vietoje ir pradėjau "žydėti".
Supratau, kad vandeniu gerai būti tiems, kurie nori ne tiek laisvės, kiek judesio... veiksmo.
Esu ramus vėjas, štai kas yra mano mintys. Sugebantis pasislėpti už bet kokio kampo, plaikstantis padūkėlių plaukus, nors jo ir nematyti. Judinantis net trapiausią lapą, bet neketinantis jo sunaikinti. Švelnus ir primenantis, kad esi čia.
Kai nesugebu verkti, už mane verkia dangus. Ir nesvarbu, kur bebūčiau, dangus pajuto ir pravirko, ir matydama tamsius taškelius ant grindinio, negalėjau nenusišypsoti.
- Ačiū, - lūpomis paleidau plaukti kelis garsus orui, kuris suprato mane geriau, nei bet kokia gyva būtybė galėtų mane tą akimirką suprasti. Sulig kiekvienu lašu jaučiu, kaip sunkumas nuo minčių po truputį slenka šalin, ieškodamas sau prieglobsčio kažkur už mano kūno ribų.
Esu ramus vėjas, štai kas yra mano mintys. Diagnozę paskelbė dangaus debesys, nuspalvinti kietos įvairių, spalvingų pastelės trupinių. Sutarėme, kad gyvensiu šiek tiek kitokiomis taisyklėmis. Nebeleisiu sau užstrigti apylankose,liūdesio salelėse, medžių viršūnėse, įvairaus gylio žemės sluoksniuose, debesyse...niekur. Aš būsiu visur, štai kur manęs trūksta.
Noriu matyti, judėti, žvelgti ir stebėti, atsibodo vytis horizontą ir nepajusti, kur esu. Dabar žinau, galiu būti visur.
Ir nebereikia būtybių, kurios reikštųsi nekreipdamos dėmesio į aplinką/
Ir nebereikia būtybių, kurios rūpinasi savo sėdynėmis tam, kad patenkintų kitus/
Ir nebereikia būtybių, kurios meluoja pačios sau tam, kad priverstų kitą jaustis kaltu/
Ir nebereikia Tavęs, nes man prabilo dangus.

- Su meile, oras.