Nėra teisingo kalbėjimo, o tai, kas įgauna žodžių formą - praranda reikšmę (tad tai nebegali būti nei teisinga, nei klaidinga). Pastebėjimas: jie tai galvoja kažkur tarp sąmonės ir pasąmonės ir visada tai prisimena, kai turi apginti savo nuomonę. Kuri taip pat neturi reikšmės.
Žodžių reikšmė - neutrum.
Ėjau įprasta mažo miesto, kurio meras, naudodamasis ES pinigais, stengiasi iš jo panaikinti sovieticus kvapą, gatve, kurios kairėje pusėje stovi kelios restauracijos laukiančios chruščiovkės. Aš, žinoma, pasiūlyčiau visišką jų panaikinimą. Na, bet jos laukė atgimimo, gaila, tik fizinio. Apie dvasinį atgimimą galima pamiršti ir jį palaidoti kartu su senu betonu.
Sienos aptrupėjusios, šlykšti pilka spalva, nubėgusi nuo stogo ištisai sieną, visai šalia plastikinio lango, už kurio slepiasi asociali šeima, smirdantis girtas vyras ir vaikai, kurie patiria patyčias mokyklos dienomis kasdien, o vasarą - iš jų tyčiojasi tėvas. Nusuku akis į dešinę pusę - ten jau restauracijos malonumą patyrusi cruščiovkė, bet jau pažymėta netikusių graffiti tepliotojų.
Sienos aptrupėjusios, šlykšti pilka spalva, nubėgusi nuo stogo ištisai sieną, visai šalia plastikinio lango, už kurio slepiasi asociali šeima, smirdantis girtas vyras ir vaikai, kurie patiria patyčias mokyklos dienomis kasdien, o vasarą - iš jų tyčiojasi tėvas. Nusuku akis į dešinę pusę - ten jau restauracijos malonumą patyrusi cruščiovkė, bet jau pažymėta netikusių graffiti tepliotojų.
Pasijutau, lyg smalkės būtų okupavusios mano kvėpavimo takus.
-Slegia, - pamaniau sau.
Pagalvojau apie žalius, tankius miškus, apie kalnus, kuriuos matau tik tumblr paveiksliukuose, apie debesuotą dangų ir giedrą, nuo kuriuos pradingsta bet koks galvos skausmas. Kažkuri dalis manęs žino, kad tai patirs, kita dalis šaiposi ir rėkia, kad tai ir liks tik paveiksliukų reikalas. Juk tai net neegzistuoja.
-Pririšti, - apibūdinimas žmonių, gyvenančių chruščiovkėse. Blogąja prasme. Dar blogiau, kad mes visi pririšti. Na, pozityvistinio judėjimo atstovai, aš jau net uodžiu, kaip jie tai galvoja, jeigu jie tik skaitytų tai, kas čia rašoma, kad tai nėra tiesa, prisirišimas - iliuzija, na, o jei ir ne iliuzija, prie to galima priprast ir viskas bus gerai, galima pažvelgt kitaip, galima Kažką padaryti, kad taip nebūtų, kaip yra...
o kas daryt, kai tai, kaip yra, negali būti pakeista kitaip, nes jei bus pakeista kitaip, tai nebebus taip, kaip yra dabar, bus kitaip, bet tai vėl tas pats - tai bus kitoks prisirišimas...?
Pasaka be galo. Taip, kaip tai, kaip yra dabar, buvo šitaip, anaip, va ir va kaip, PO VELNIŲ, PALIKITE MANE, AŠ NORIU DINGTI TAM, KAD MATYTUMĖT MANE SUGRĮŽTANČIĄ, IR KARTU TYLĖTUMĖTE, O NE RĖKTUMĖTE, KAIP BELEKAIP YRA IR KAIP ANAIP TURI BŪTI.
Tie žmonės prisirišę prie savo blokinių sienų, pigaus alaus ir pašalpų, o aš šypsausi.
-Tu irgi pririšta, net dar stipriau, ir judėti nelabai turi kur, - nusišypsau besikalbėdama su savimi. Iš tiesų. Realiai neegzistuojantis jausminis ryšys, apsukęs visą kūną ir neleidžiantis judėt ar rinktis kitokios padėties, bet egzistuojantis ta prasme, jog apie jį žinau - labai lėtai žudo ir iš normalaus homo sapiens padaro... neįgalų šliužą, kuris linksmina aplinkinius ir priverčia juos jaustis geresniais žmonėmis.
Ir nebežinau, kuo būti geriau - homo sovieticus ir nežinoti, kad esi homo sovieticus, ar manyti, kad esi normalus žmogus, kai iš tiesų iš manęs telikusi šliužo apvaizda ir sugebėjimas būnant šalia, aplinkinius priversti jaustis kažkaip, o nebūnant - aš neegzistuoju, nes niekas manęs nemato. Ir nereikia. Smagu,
Geriausia nebūti.
Velniop.
-Nori ledų? - paklausiau, kad nutraukt tą slegiančią tylą chruščiovkių rajone.
P.S. Žinau, kad skaitai tai ne pirmą kartą ir tai jau įgryso, bet apkabinimai - gydo. Tik man jau pradeda įgrysti šie vėjo gūsių apkabinimai. Žinai, ko man reikia. Tau taip pat.
