Žmonės bijo vartoti savo kalboje daug apimančias, bendrines sąvokas: "visada", "niekada", "visi", "niekas", "laikas", "amžinybė", "begalybė", ir vien dėl to, kad bijo mąstyti ir gilintis į savo suvokimą.
Kodėl mes vengiame dalykų, kurie iš pažiūros yra neatsiejami nuo mūsų? Mes bijome kurti savo gyvenimą, nes per amžius buvo įdiegta, kad tai nevisai priklauso nuo mūsų. Mes bijome pažvelgti į save iš šono, nes numanome, kad pamatytas siluetas mus nejuokais nugąsdins.
Viso ko sprendimas - pateikti save iš blogosios pusės jau pačioje bendravimo pradžioje. Žavinga! Suprasti tai, kad supratimas tiek pat dalykų sugriauna, kiek ir pastato. Sugriauti senus sielos pastatus, kurių nuotrupos žudo mūsų "drugelius" tam, kad apsaugoti save. Statyti naujus. Padaryti saugią aplinką sau.
Sau.
Sau.
Viską darykime tik sau. Altruizmas? Šiandien. Absurdiška. Kalbėkime nukirstais sakiniais. Ilga žodžių sintezė ir palaipsniui kylanti žodžių reikšmė - mūsų priešas.
Eilinis mąstančio žmogaus noras kategorizuoti situacijas, žmones ir aplinką - teisinga ar ne.
Švelniai atstumiantis padaras myli šaltą naktį. Naktis jam duoda fizinį pojutį, kuris determinuoja mintis. Švelniai atstumiantis padaras, kuris per ilgą laiką prisirišo prie Vienatvės ir davė jai įžadus, jaučia ekstazę šaltą naktį. Viskas praranda dieną sunkiai kurtą prasmę. Naktis parodo, kad tokių dalykų tiesiog nėra.
Eilinis savęs apgaudinėjimas.
Švelniai atstumiantis padaras nustojo egzistuoti. Bando gyvent be egzistencijos. Kilpa po kaklu, kurią vis labiau veržia žmonės. Neįmanoma apskaičiuoti, kiek žmogus sumoka tam, kad gyventų ir egzistuotu vienu metu. Š.a.padaras nesiekia.
Nustoti siekti. Nustoti norėti. Panaikinti poreikius, įgimtuosius - užslėpti. Nuraminti.
Aš esu klaida, - pasakė būtybė, kuri nelaukė pritarimo ar ginčo.
01:27
