Auksinis drakonas.

tiesiognu norėjo publicistinio pobūdžio įrašo.
Pabaigė su dideliu noru aprašyti gražias spalvas.

Gražių spalvų visada yra. Tik per dažnai jos slepiasi už juodųjų atspalvių.
Pastaruosius kelis kartus mano pirmoji ašara išriedėdavo iš kairiosios akies. Ir ji abu kartus buvo didelė. Jei pirmoji ašara rieda iš kairės akies - tai liūdesio ašara (nors nereikėtų tikėti viskuo, kas parašyta internete, bet galim padaryti ir išimtį. Ar ne? )
Ir kaip gera, kai tą liūdesį, kurį stengiesi paslėpti, pamato Tau rūpintis asmuo. Pakviečia arbatos, nori prablaškyti ir liepia paaiškinti liūdesio priežastį.
Tą akimirką, žmonės, kurie sukūrė Tavyje liūdesį, šypsosi kalbėdami su savo draugais, stebėdami praplaukiančius debesis, miega ar tiesiog švaisto savo laiką blogiems žmonėms.
Man patinka spalvotas liūdesys. Patinka skaityti knygas, rankose laikant šiltą arbatos puodelį. Patinka pasitikėti savimi. Patinka, kai manimi tiki man svarbūs žmonės. Man patinka kurti ateities planus.
Kaip liūdna, kad tai pajuntu per daug retai.
O gal kaip tik, tas retumas suteikia didesnį ir tikresnį dalykų pojūtį.
Jūs visi siekiat reklamos, siekiat pripažinimo, dėmesio, norit būti pastebėti, norit, kad Jumis žavėtųsi ir pasodintų Jus ant pjedestalo, norit, kad nešiotų ant rankų, nes patys savęs rankose nenulaikot.
Žmonės nesupranta savo reikšmės kitų gyvenime... nes tie "kiti" to nepasako.
Kiekvienas rytas vis kitoks. Kitokie įkvėpimai, kitokie iškvėpimai, vis naujos mintys užuodus naujus kvapus.
Viena diena - tarsi pasimatymas, kita - tamsa apgaubta kelionė juodųjų žemių link.
Labai daug jausmų dar nepatyriau.
Ir šypsena kelia nujutimas, kad manęs tai dar laukia. Laukia ilgi apsikabinimai, verkt verčiantis juokas, ilgi pokalbiai ir dar ilgesnės tylos. Vis dažniau pasirodanti šypsena veide ir tvirtesni žingsniai siekiant savų tikslų, nes mane palaikys jis.
Ne, neapsunkinu sau gyvenimo. Aš žinau, kad išmoksiu gyventi. Tada savo šypseną matysiu arbatoje,
jį užuosiu vėjyje
skrandžio sultis pakeis švelnūs kvepalai
ir aš nemirsiu.
Mokėsiu gyventi. Juk tai daryti gali būti linksma. Nes gyvenimas, pasaulis, protas, niekas nesibaigia ties liūdesiu.
Tu man rūpi.

P.S. Didžiausia žmonių problema meilės atžvilgiu yra ta, kad mes ieškome meilės objekto. Kuo greičiau žmogus supras, kad meilę reikia "išauginti" žmoguje, tuo mažiau jam teks gyventi vienatvėje ir liūdesy. Meilė - ne akmuo gulintis kitame pasaulio krašte. Tai supa Tave čia ir dabar. Tau pasirinkti - reikia Tau to, ar ne, nori matyti, ar geriau užsimerkti.
P.P.S. Šviesoje yra daugiau atspalvių ir lengviau viską įžvelgti. Net ir save patį. Paprastas priminimas.