Labai daug padrikų suvokimų skirtingais aspektais.
***
Ji suraukė antakius taip, tarsi pozuotų tapytojui - realistui, kuriam, netyčia perbraukus teptuku ne ta kryptimi, antakius pavyko suorganizuoti į du stogelius, saugančius praeivius nuo lietaus.Žinau, ir Tau būtų smagu sutikti savo gerą draugą kaip visišką nepažįstamą po tuo stogeliu.
Nepaisydama fakto, jog ji lietaus dukra ir visada peikė tuos, kurie vaidino esą mylintys lietų, šį kartą pati slėpėsi nuo tų skaudžių vandens lašų. Vaikinas, su keistos formos kuprine, staiga užbėgo po tuo pačiu stogeliu tuo pat metu, kai po juo įžengė ir mergina. Akimirką trunkantis suvokimas, kad prieš Tave stovi nepažįstamas asmuo, į kurį, tokią akimirką, visiškai nesinorėtų atsitrenkti ir pasijusti it šlapiu skuduru trenktas bei kęsti nejaukumą ištisą laiko tarpą, kol lietaus lašai nebebus tokie skaudūs. Jie sustojo vienas priešais kitą su neįtikėtinai plačiomis šypsenomis, nepaisant jokių dviejų atskirų gyvenimų aplinkybių.
Kas čia žino, gal mergina, neišlaikiusi reikšmingiausio egzamino, bėgo iš namų, nenorėdama užsidaryti viena su savo mintimis ir stengėsi atgauti jėgas po tokios nesėkmės, o vaikinas, galbūt, grįžta iš tobulai suorganizuotos žmogžudytės, kurios dalyviu teko būti ir jam. Kažin, gal mergina supyktų dėl tokios vaikino šypsenos, žinant aplinkybes.
Bet jie vienas kito nepažinojo. Tai saugojo juos abu nuo nesusipratimų. Nebuvo jokio "dzingt" - jie net pamatę vienas kito šypsenas, nepajuto jokio ryšio. Tai nėra pasaka, kur bent viena pusė galvoja "aš jį pažįstu iš seniau, galbūt iš ankstesnio gyvenimo". Tie du žmonės net nepanašūs į religinguosius, jų laikysena ne tokia. Jie išaugo kaip "vėjo ir lietaus" vaikai.
Tačiau, jie net ir to nežinojo.
Gatvė, kurioje jie susidūrė, kurioje įsitaisė žmones jungiantis ir atskiriantis stogelis, sulig kiekvienu stipresniu lietaus plūstelėjimu, panašėjo į tarpukario Lietuvos atvaizdą atvirukuose. Pirmas panašumas, siejantis šiuos du praeivius - jie neturėjo "tarpukario" patirties, jie net negirdėjo jos iš artimųjų - tarsi prieš juos ėjusios giminių grandinės visiškai nutrūko. Jie vieni, bet tarsi šaknis turi turėti. Jie panašūs šaknų atžvilgiu. Abu jas turi. Pasakykit, o kas jų neturi? Taigi, panašumas išblunka kaip išblunka trinama kišenėje nuotrauka. Net neverta.
Gatvė buvo keistai tuščia, niekas iš niekur į kažkur neskubėjo grįžti, net po svetimais stogeliais niekas nesislėpė. Jie buvo vienintelė gatvės gyvybė, nepaisant lietaus - lietus atrodė gyvesnis už visą pasaulio gyvybę.
Niekas negalėjo pasakyti, jie kalbėjosi, ar tik judino lūpas, jie bendravo, ar tai buvo tik dykumos miražas itin lietingą dieną. Nespėję pratarti vienas kitam reikšmingų žodžių (o gal jų nė vienas galvoje nelaikė, o kam? Juk ryšio nėra), lietus pavirto dulksna. Net aš nežinau, gal ryšys ir būtų atsiradęs, jei jie būtų vienas kitam pasakę bent nereikšmingą "Labas".
Mergina dingo. Vaikinas jos ir neieškojo, prisiminęs, kad rankose laiko mobilųjį.
Mergina po kiek laiko susikaupė ir išlaikė lemtingąjį egzaminą.
Vaikinas gavo atitinkamą bausmę. Tikriausiai, dabar jau jis priprato prie kalėjimo sienų ir jas laiko savo namais. Nenustebčiau, jei šis net bijotų su jomis išsiskirti.
Gyventi fantazijoje nėra blogai ir už tai teisti žmogaus negalima, kol šis bent pirštu prisilaiko realybės. Šiaip ar taip, fantazija neįmanoma be realybės sudėtų pagrindų.
Per dažnai Jūs teisiate žmogų be prasmės, nežinodami jo gyvenimo aplinkybių ir paties žmogaus. Jei tai nesusiję su Tavim - neskirk kitam bausmės, Tu nesi teisėjas kitų gyvenime, Tu tegali būti draugu. Visais kitais atvejais, Tavo būtis švaistoma niekingai, dėl ko pats susilauksi atitinkamos bausmės.
Nusiraminkit.
Tu net nenumanai, kokia tikra meile būčiau pasidalinusi su Tavimi, jei tik Tu būtum davęs man raktą.
