Nuogos tiesos grožis.

Soó Zöld Margit (Hungary, Kolozsvár, 1931. július 9.)

Ką žmonės laiko nuogumu?

Ką žmonės laiko tiesa?

Ką žmonės laiko grožiu?

Jaukumas yra ilgą laiką neprisileisti žmonių, dantimis įsikabinti į savastį ir bandyti išlikti racionalaus proto pasilikus tik su savo mintimis, o po kurio laiko tiesiog atlyžti ir mėgautis pokalbiu su protingu žmogumi. Kai esi išsilpęs iki tiek, jog negali tvirtai nuspręsti, ar nori vandens, ar nori skysčių, ar nori miego, ar nori poilsio, nuleidi rankas ir pasiduodi gyvenimo bangų tėkmei. Kai esi išsilpęs, nebejauti bangų, jauti tik tėkmę ir supranti, kad išsękęs ne tik fizinis, bet ir astralinis kūnas, ir būtent tai suteikia didžią palaimą po nežemiškai ilgų kančių.
Žmonės linkę į jausmų sureikšminimą. Kodėl tai blogai? Tai nėra blogai. Blogai, kai žmonės tai laiko blogu dalyku. Reikia išmokti naudotis abejomis rankomis, kai vartote jausmais. Taisyklinga laikysena.
Interpretacijos laisvė? Žmogus laisvas elgtis su savo emocijomis kaip tinkamas. Viskas, ką pašalinis žmogus gali padaryti, norėdamas egoistiškai padėti, tai pateikti požiūrį iš šono, kuris būtų kuo adekvatesnis, net jei tai beveik neįmanoma. Negalima teisti, jei neturi rimtų argumentų, ir tie argumentai negali būti paremti Tavo asmeniniais sentimentais.
Viskas gali patapti didele klaida, jei nesugebėsi žaisti gyvenimo žaidimo ir interpetuosi neteisingai. Interpretacija - žaidimas su ugnimi.

***

Mergaitė grįžo. Stipriai apkabino ir atsisėdo šalia. Buvau jos pasiilgusi.
Pagaliau. Ramybė, kurią galiu prižiūrėti. Netekusi man svarbios dalies
gyvenime, neturėjau kuo rūpintis, nes neturėjau savęs. Dabar ji čia, su
manimi. Po ilgo laiko kančių, kurios tik per plauką neprivedė prie visiškos
pabaigos, ji pargrįžo. Sukaupta patirtis kažkur kitur, kur nevyko tokia
baisi destrukcija ir laviravimas tarp gyvybės ir mirties. Vėjo kvapas, niekas
nesistengia užuosti vėjo, stengiasi juo atsikratyti (arba panaudoti patenkinant
savo egoistiškus poreikius) vien dėl to, kad vėjas yra vėjas, bet juk sustojus
vėjui - tai nebe tas pats reiškinys. Žmonės savo apgailėtinos pusės kartais net
nesistengia nuslėpti. Mano mergaitė grįžo ir ji man padės pažinti
žmogiškumą iš naujo. Viskas, ko noriu, tai tebūti žmogišku žmogumi.
Neįgyvendinamas noras mūsų visuomenėje? Argi?


P.S. Nuoga ir graži tiesa. Teisinga ištrinti jungtuką. Tai ir yra tiesa.

Žūti pasikliaujant intuicija.

Žmonės bijo būti drąsūs, o drąsiuosius linkę įtarinėti blogybėmis.
Žmonės bijo vartoti savo kalboje daug apimančias, bendrines sąvokas: "visada", "niekada", "visi", "niekas", "laikas", "amžinybė", "begalybė", ir vien dėl to, kad bijo mąstyti ir gilintis į savo suvokimą.
Kodėl mes vengiame dalykų, kurie iš pažiūros yra neatsiejami nuo mūsų? Mes bijome kurti savo gyvenimą, nes per amžius buvo įdiegta, kad tai nevisai priklauso nuo mūsų. Mes bijome pažvelgti į save iš šono, nes numanome, kad pamatytas siluetas mus nejuokais nugąsdins.

Viso ko sprendimas - pateikti save iš blogosios pusės jau pačioje bendravimo pradžioje. Žavinga! Suprasti tai, kad supratimas tiek pat dalykų sugriauna, kiek ir pastato. Sugriauti senus sielos pastatus, kurių nuotrupos žudo mūsų "drugelius" tam, kad apsaugoti save. Statyti naujus. Padaryti saugią aplinką sau.
Sau.
Sau.
Viską darykime tik sau. Altruizmas? Šiandien. Absurdiška. Kalbėkime nukirstais sakiniais. Ilga žodžių sintezė ir palaipsniui kylanti žodžių reikšmė - mūsų priešas.
Eilinis mąstančio žmogaus noras kategorizuoti situacijas, žmones ir aplinką - teisinga ar ne.
Švelniai atstumiantis padaras myli šaltą naktį. Naktis jam duoda fizinį pojutį, kuris determinuoja mintis. Švelniai atstumiantis padaras, kuris per ilgą laiką prisirišo prie Vienatvės ir davė jai įžadus, jaučia ekstazę šaltą naktį. Viskas praranda dieną sunkiai kurtą prasmę. Naktis parodo, kad tokių dalykų tiesiog nėra.
Eilinis savęs apgaudinėjimas.
Švelniai atstumiantis padaras nustojo egzistuoti. Bando gyvent be egzistencijos. Kilpa po kaklu, kurią vis labiau veržia žmonės. Neįmanoma apskaičiuoti, kiek žmogus sumoka tam, kad gyventų ir egzistuotu vienu metu. Š.a.padaras nesiekia.
Nustoti siekti. Nustoti norėti. Panaikinti poreikius, įgimtuosius - užslėpti. Nuraminti.

Aš esu klaida, - pasakė būtybė, kuri nelaukė pritarimo ar ginčo.

01:27

Šuoliais per nukirsdintas galvas.

Šypsokis. 

   Žinai, kas yra sunkiausia? Girdėti einantį laiką tada, kai nieko nelauki, o dabartinė būsena - netenkina, tarsi tiesiogiai smaugtų; girdėti savo judėjimą nakties prieblandoje, kai nežinau, kur ir kodėl judu; girdėti net menkiausio vėjo gūsį, bet nematyti to, ką jis išjudina; girdėti pačios realybės trupinius iškart po sudužusių iliuzijų triukšmo.
   Tai - ne kūryba, tai dar vienas bandymas ištrūkti iš ten, į kur atklydau dėl savo noro nuo ko nors priklausyti, nebesijausti esanti vieniša. Deja, čia vyrauja toks dėsnis - niekas nepriklauso nuo manęs, net aš pati. Nuolatinis kontaktas su aplinka, išoriniais dėsniais, nuolatinė sąveika, net nereiškiant noro sąveikauti. Vidiniai dėsniai, kurių žmogus nevaldo. Net šis rašiklis nepriklauso nuo manęs.
"Gyvenimas - grožio konkursas", "nori gyvent - būk gražuolis, nebūk baidyklė".
   Tekantis vanduo ir jo taisyklė - nestovėk vietoje, sustojęs vanduo - niekam tikęs vanduo. Tekantis vanduo ir nuolatinis priminimas, kad reikia judėt į priekį; sustosi - tapsi nieko vertu tvėriniu. O jei aš judu, bet vis dar esu niekam reikalinga ar tinkama? Tai - mano bėda?
   Mąstantis žmogus visada užantyje turi slaptų norų, kurie paslapčia jį patį žudo, vienas tokių norų - nuo ko nors priklausyti. Visi, kas slapčia nešiojasi tokį norą - yra silpni, ir tik retas tai pripažins. Dusina būvimas su žmonėmis. Bėgti, nestovėti vietoje, judėti. Kas iš tos laisvės, jei žmogus seniai nebe sugeba ja tinkamai pasirūpinti. Taip. Dabar žmogus siekia tik naudotis laisve savo poreikiams ir užgaidoms tenkinti, o tai yra žiauri ir nedovanotina žmonijos klaida.
   Fizinis kūnas nebe pakelia šio vidinio, stovinčio vietoje, bėgimo nuo pačios savęs. Aš esu klaida, kuri su laiku įtiko aplinkiniams? Aš esu klaida, - pasakė būtybė, kuri niekad tvirtai nestovėjo ant savo pačios kojų. Dingti iš čia, nepalikus nieko. Niekas nesprendžia iš viršaus, viskas užrašyta čia - knygoje, pakaktų tik to, jei žmogus, pasitelkęs savo žmogiškumą ir protą, išmoktų tai perskaityti. Matyt, dabartinės visuomenės sraigteliui tie du dalykai yra per daug nesuderinami, o skaitymas - atgyvena...
   Žalok save. Įrodyk sau, kad gali. Klausi, kas tada? Tada tęsk kančias. Klausi, kokia prasmė? Jos nėra. Klausi tuomet, kodėl? Tai klausimas, į kurį atsakymą gali surast tik Tu. Nebūtina veikt realybėje, atsakymas į šį klausią dažniausiai slypi jau Tavo suvokime, tik bėda ta, kad šio atsakymo mes dažnai nesugebame perskaityti.

Na, ar visą tą laiką šypsojaisi? Žinau. Tačiau, šypsena būtų užsilikusi Tavo veide, jei skaitytum to žmogaus, iš kurio su slapta viltimi taip lauki žinutės, tekstą. Sentimentalūs savanaudžiai, nesugebantys valdyti savo jausmų.
Slapčia mes pavydime tiems, kurie tokių prieskonių, pavadinimu "jausmai", savo egzistencijoje tiesiog neturi.


01:01

Ramiai slystantys peilio ašmenys per atvirą žaizdą.

- Nesijausk ypatinga.
- Gerai.
- Bet nenuvertink savęs.
- Gerai.
- Neniekink gyvenimo.
- Gerai.
- Bet nebūk laimingesnė už mane.
- Gerai.
- Gyvenimas - tai dovana.
- Gerai.
- Bet ne visi jos verti.
- Gerai.
- Stenkis kuo mažiau suklysti ir visada elgtis teisingai.
- Gerai.
- Bet elkis teisingai mano atžvilgiu.
- Gerai.
- Naudokis žodžio laisve.
- Gerai.
- Bet nebandyk iškelti į viešumą savo kalbomis aktualių problemų, kurios pakenktų mūsų reputacijai.
- Gerai.
- Būk savimi.
- Gerai.
- Bet nekalbėk apie savo prigimtį ir nesijausk kažkuo kitu, nes Tu tik žmogus.
- Gerai.
- Būk normaliu žmogumi.
- Gerai.
- Bet netapk pilka mase.
- Gerai.
- Kurk savo gyvenimą ir gyvenk jį įdomiai.
- Gerai.
- Bet būtinai iššvaistyk bent 16 savo gyvenimo metų tam, kad įgytum išsilavinimą, kuris vargu ar Tau suteiks taip trokštamos laisvės, greičiau tik sunaikins Tavo asmenybę ir pavers robotuku nuo jaunų dienų; susirask pelningą darbą, iki tol pradirbus 20-čia skirtingų vietų, ir jauskis nepatenkinta dėl netinkamų darbo sąlygų ar blogų perspektyvų, kurių taip ir neatsirado per 10 darbo metų; turėk daug draugų ir būk labai socialiai aktyvi, bet būtinai visus už nugaros keik, nes jie Tau nepaskolina pinigų, o ir šiaip, jie juk kvailesni už Tave; sukurk šeimą ir net negalvok apie tradicijų griovimą, juk reikia pratęsti giminę ir didinti gimstamumą mūsų skurdžioje šalyje; rūpinkis savo tėvais alkoholikais senatvėje, juk būtent jie suteikė Tau gyvybę (pamiršk, kad galbūt mažai tetrūko, kad jie būtų ją ir atėmę), juolab, mes tėvų nesirenkame, tad kišk į burną savo čiulptuką ir tylėk; ir būtinai numirk prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano apytuščio miestelio bute, už kurį dar 20 metų po mirties turėsi mokėti paskolą, kuriame mirsi viena, nes kaimynės bobutės neleido auginti jokių aukštesnės (pasak jų - žemesnės) gyvybės formų.
- Ne.
- Juk...
- Ne.

Sako, žmonių gyvenimuose nutinka tam tikro amžiaus lūžiai. Tie lūžiai grynai gyvenimo, ne asmenybės. Žmonių gyvenimo lūžiai.
Aš nujaučiu artėjančią klaidą. Žmonės linkę klaidas labai sureikšminti ir jų bijoti. O aš...
Ji nebijo. Ji rizikuoja ir visas klaidas laiko vieninteliais teigiamais dalykais jos gyvenime.
Viskas, kas iš tiesų yra mano ir ką teturiu, yra mano galvoje. To niekas neatims, vargu, ar kas bent dalį to supras, bet supratę - nepalieka.
Aš pajutau savo prigimties apimtį. Neleisiu manęs naikinti. Sieksiu to, ko noriu, net jei tam prireiks padaryti tūkstantį gyvenimo klaidų.
Visiems pakeleivingiems padarams išgraviruoju po mažytį žodelį "ačiū" akmeny, kurį nešiojuosi su savimi.
Monologai, kurių klausosi dviese. Tylėjimas - stipriausias ginklas prieš... mane. Tačiau man nedaug trūksta, kad tapčiau tokia pat stipri, kaip pats tylėjimas. Visi galų gale pavirsime į dulkes.

Egzistencijos siekių aprašas 02:01 nakties.

Sustabdytas juokas.

Kai Jūs stengiatės atrodyti kuo gražiau tarp pilkųjų, aš juokiuosi iš Jūsų.
Kai Jūs stengiatės įtikti aukštesniajai klasei, aš juokiuosi iš Jūsų.
Kai Jūs stengiatės tapti tuo, kuo iš tiesų nesate, aš juokiuosi iš Jūsų.
Kai Jūs stengiatės pasiimti tai, ko nenusipelnėte, aš juokiuosi iš Jūsų.

Mano juokas pagrįstas veidrodžio efektu. Visuomenę matau tokią, kokia esu pati.
Skirtumas tas, kad nesistengiu atrodyti gražesnė už Jus, nesistengiu įtikti aukštesniems, nesistengiu tapti tuo, kuo nesu ir nesistengiu imti iš kitų.
Veidrodis nerodo 100% tikslaus atspindžio.

Naktį matau mėnulio šviesos sukeltą šešėlį priešais save.
Naktį girdžiu vandens čiurlenimą kranto linija.
Naktį jaučiu lengvą brizą, bėgiojantį virš mėnulio atspindžio vandenyje.
Naktį bandau išspręsti vienintelį mane kamuojantį klausimą, ir tą pačią naktį suprantu atsakymą... tenoriu, kad šią naktį išgyventum ir Tu.
Naktis yra laisva, diena yra patetiška.
Juokas?
Juokas dieną sustoja. Noriu išgirsti juoką naktį.
Virtimas iš akmens į vandens lašą. Sunku, skauda ir tylu.

Save turiu sugraibyti kaip lietaus lašus. Pagalba? Ateik. Pamatyk. Išnyk.
Noriu Tavęs.

P.S. Realybėje, šis įrašas turėtų būti ištrintas. Jis neatspindi realios nei mano būsenos, nei mano sukurto pasaulio dėsnių, nei mano norų. Garsais šie žodžiai vieną dieną nukeliaus į tam tikrą suvokimą.

Nerimastis.

Labai daug padrikų suvokimų skirtingais aspektais.

***

Ji suraukė antakius taip, tarsi pozuotų tapytojui - realistui, kuriam, netyčia perbraukus teptuku ne ta kryptimi, antakius pavyko suorganizuoti į du stogelius, saugančius praeivius nuo lietaus.
Žinau, ir Tau būtų smagu sutikti savo gerą draugą kaip visišką nepažįstamą po tuo stogeliu.
Nepaisydama fakto, jog ji lietaus dukra ir visada peikė tuos, kurie vaidino esą mylintys lietų, šį kartą pati slėpėsi nuo tų skaudžių vandens lašų. Vaikinas, su keistos formos kuprine, staiga užbėgo po tuo pačiu stogeliu tuo pat metu, kai po juo įžengė ir mergina. Akimirką trunkantis suvokimas, kad prieš Tave stovi nepažįstamas asmuo, į kurį, tokią akimirką, visiškai nesinorėtų atsitrenkti ir pasijusti it šlapiu skuduru trenktas bei kęsti nejaukumą ištisą laiko tarpą, kol lietaus lašai nebebus tokie skaudūs. Jie sustojo vienas priešais kitą su neįtikėtinai plačiomis šypsenomis, nepaisant jokių dviejų atskirų gyvenimų aplinkybių.
Kas čia žino, gal mergina, neišlaikiusi reikšmingiausio egzamino, bėgo iš namų, nenorėdama užsidaryti viena su savo mintimis ir stengėsi atgauti jėgas po tokios nesėkmės, o vaikinas, galbūt, grįžta iš tobulai suorganizuotos žmogžudytės, kurios dalyviu teko būti ir jam. Kažin, gal mergina supyktų dėl tokios vaikino šypsenos, žinant aplinkybes.
Bet jie vienas kito nepažinojo. Tai saugojo juos abu nuo nesusipratimų. Nebuvo jokio "dzingt" - jie net pamatę vienas kito šypsenas, nepajuto jokio ryšio. Tai nėra pasaka, kur bent viena pusė galvoja "aš jį pažįstu iš seniau, galbūt iš ankstesnio gyvenimo". Tie du žmonės net nepanašūs į religinguosius, jų laikysena ne tokia. Jie išaugo kaip "vėjo ir lietaus" vaikai.
Tačiau, jie net ir to nežinojo.
Gatvė, kurioje jie susidūrė, kurioje įsitaisė žmones jungiantis ir atskiriantis stogelis, sulig kiekvienu stipresniu lietaus plūstelėjimu, panašėjo į tarpukario Lietuvos atvaizdą atvirukuose. Pirmas panašumas, siejantis šiuos du praeivius - jie neturėjo "tarpukario" patirties, jie net negirdėjo jos iš artimųjų - tarsi prieš juos ėjusios giminių grandinės visiškai nutrūko. Jie vieni, bet tarsi šaknis turi turėti. Jie panašūs šaknų atžvilgiu. Abu jas turi. Pasakykit, o kas jų neturi? Taigi, panašumas išblunka kaip išblunka trinama kišenėje nuotrauka. Net neverta.
Gatvė buvo keistai tuščia, niekas iš niekur į kažkur neskubėjo grįžti, net po svetimais stogeliais niekas nesislėpė. Jie buvo vienintelė gatvės gyvybė, nepaisant lietaus - lietus atrodė gyvesnis už visą pasaulio  gyvybę.
Niekas negalėjo pasakyti, jie kalbėjosi, ar tik judino lūpas, jie bendravo, ar tai buvo tik dykumos miražas itin lietingą dieną. Nespėję pratarti vienas kitam reikšmingų žodžių (o gal jų nė vienas galvoje nelaikė, o kam? Juk ryšio nėra), lietus pavirto dulksna. Net aš nežinau, gal ryšys ir būtų atsiradęs, jei jie būtų vienas kitam pasakę bent nereikšmingą "Labas".
Mergina dingo. Vaikinas jos ir neieškojo, prisiminęs, kad rankose laiko mobilųjį.
Mergina po kiek laiko susikaupė ir išlaikė lemtingąjį egzaminą.
Vaikinas gavo atitinkamą bausmę. Tikriausiai, dabar jau jis priprato prie kalėjimo sienų ir jas laiko savo namais. Nenustebčiau, jei šis net bijotų su jomis išsiskirti.

Gyventi fantazijoje nėra blogai ir už tai teisti žmogaus negalima, kol šis bent pirštu prisilaiko realybės. Šiaip ar taip, fantazija neįmanoma be realybės sudėtų pagrindų.
Per dažnai Jūs teisiate žmogų be prasmės, nežinodami jo gyvenimo aplinkybių ir paties žmogaus. Jei tai nesusiję su Tavim - neskirk kitam bausmės, Tu nesi teisėjas kitų gyvenime, Tu tegali būti draugu. Visais kitais atvejais, Tavo būtis švaistoma niekingai, dėl ko pats susilauksi atitinkamos bausmės.
Nusiraminkit.

Tu net nenumanai, kokia tikra meile būčiau pasidalinusi su Tavimi, jei tik Tu būtum davęs man raktą.

Auksinis drakonas.

tiesiognu norėjo publicistinio pobūdžio įrašo.
Pabaigė su dideliu noru aprašyti gražias spalvas.

Gražių spalvų visada yra. Tik per dažnai jos slepiasi už juodųjų atspalvių.
Pastaruosius kelis kartus mano pirmoji ašara išriedėdavo iš kairiosios akies. Ir ji abu kartus buvo didelė. Jei pirmoji ašara rieda iš kairės akies - tai liūdesio ašara (nors nereikėtų tikėti viskuo, kas parašyta internete, bet galim padaryti ir išimtį. Ar ne? )
Ir kaip gera, kai tą liūdesį, kurį stengiesi paslėpti, pamato Tau rūpintis asmuo. Pakviečia arbatos, nori prablaškyti ir liepia paaiškinti liūdesio priežastį.
Tą akimirką, žmonės, kurie sukūrė Tavyje liūdesį, šypsosi kalbėdami su savo draugais, stebėdami praplaukiančius debesis, miega ar tiesiog švaisto savo laiką blogiems žmonėms.
Man patinka spalvotas liūdesys. Patinka skaityti knygas, rankose laikant šiltą arbatos puodelį. Patinka pasitikėti savimi. Patinka, kai manimi tiki man svarbūs žmonės. Man patinka kurti ateities planus.
Kaip liūdna, kad tai pajuntu per daug retai.
O gal kaip tik, tas retumas suteikia didesnį ir tikresnį dalykų pojūtį.
Jūs visi siekiat reklamos, siekiat pripažinimo, dėmesio, norit būti pastebėti, norit, kad Jumis žavėtųsi ir pasodintų Jus ant pjedestalo, norit, kad nešiotų ant rankų, nes patys savęs rankose nenulaikot.
Žmonės nesupranta savo reikšmės kitų gyvenime... nes tie "kiti" to nepasako.
Kiekvienas rytas vis kitoks. Kitokie įkvėpimai, kitokie iškvėpimai, vis naujos mintys užuodus naujus kvapus.
Viena diena - tarsi pasimatymas, kita - tamsa apgaubta kelionė juodųjų žemių link.
Labai daug jausmų dar nepatyriau.
Ir šypsena kelia nujutimas, kad manęs tai dar laukia. Laukia ilgi apsikabinimai, verkt verčiantis juokas, ilgi pokalbiai ir dar ilgesnės tylos. Vis dažniau pasirodanti šypsena veide ir tvirtesni žingsniai siekiant savų tikslų, nes mane palaikys jis.
Ne, neapsunkinu sau gyvenimo. Aš žinau, kad išmoksiu gyventi. Tada savo šypseną matysiu arbatoje,
jį užuosiu vėjyje
skrandžio sultis pakeis švelnūs kvepalai
ir aš nemirsiu.
Mokėsiu gyventi. Juk tai daryti gali būti linksma. Nes gyvenimas, pasaulis, protas, niekas nesibaigia ties liūdesiu.
Tu man rūpi.

P.S. Didžiausia žmonių problema meilės atžvilgiu yra ta, kad mes ieškome meilės objekto. Kuo greičiau žmogus supras, kad meilę reikia "išauginti" žmoguje, tuo mažiau jam teks gyventi vienatvėje ir liūdesy. Meilė - ne akmuo gulintis kitame pasaulio krašte. Tai supa Tave čia ir dabar. Tau pasirinkti - reikia Tau to, ar ne, nori matyti, ar geriau užsimerkti.
P.P.S. Šviesoje yra daugiau atspalvių ir lengviau viską įžvelgti. Net ir save patį. Paprastas priminimas.