Veidu į upę.

Nemėgstu gamtos aprašymų ir pati jų nemoku rašyti. Gal ne dėl to, kad jie nuobodūs, bet labiau dėl to, jog kiekvienas skaitantysis turi pakankamai išlavintą vaizduotę, kurią detalūs aprašymai tik nuslopiną. Tačiau šio teksto autorė visgi tavęs prašo pajungti savo vaizduotę ir įsivaizduoti.

Ėjau pasivaikščioti šimtus kartų praeitu pėsčiųjų taku. Nežinau kodėl, bet pradėjus juo eiti daugiau dviejų metrų mano kojos manęs nevedė, jos automatiškai pasuko į dešinę, ant žolės, kuria nuėjau tiesiai prie šlaito. Šlaito, kurio apačioje tekėjo upė. Ėjau šlaito kraštu, čia išmindžiotas šunų vedžiotojų takelis, ir nors mačiau tekantį upės vandenį čia pat, man to nepakako.
Atsisukau veidu į upę, sustojau. Giliai įkvėpiau, lėtai iškvėpiau. Priešais save mačiau nuogais medžiai pasipuošusią upės salą. Pažvelgiau į kairę, pėsčiųjų taku pamačiau į mano pusę einantį jaunuolį. Jo veidą slėpė baltas gaubtas. Atsisukau vėl į upę, palaukiau, kol tas akimirką pastebėtas jaunuolis praeis man už nugaros ir nutols į mano dešinę, ir vos pajutusi nebylų upės šaukimą, nusileidau šlaitu žemyn. Sustojau vos per septynis centimetrus nuo tekančio upės vandens, kuris čia, prie šlaito, tekėjo lėtai, nesrauniai ir niekur neskubėdamas. Būti apačioje buvo gera.
Pažvelgiau sau į dešinę, tolumoje pastebėjau tą patį vaikiną, šį kartą taip pat veidu į upę atsistojusį ant šlaito. Pasijaučiau sekama, nors tyliai pasąmonės kertėse paklausiau savęs: "Tai štai kaip aš sutiksiu savo svajonių vyrą?" Neišsigandau, man tai net patiko. Jeigu tai žaidimas, tai reikia nepamiršti ir savo rolės jame. Pasisukau į priešingą nuo vaikino pusę, į kairę, pradėjau ramiu žingsniu eiti prieš upės tėkmę. Hm, gal upė, tekėdama į dešinę, kai aš stovėjau veidu į ją, man norėjo parodyti kryptį, kuria turėčiau keliauti? Kryptį, kurią besekdama, surasiu savo laimę? Užsispyrusi aš, padariau priešingai, nei upė panorėjo.
Kėliau galvą aukštyn, stengiausi pamatyti kažką naujo, stengiausi pagauti naują žvilgsnio perspektyvą. Nuėjusi dvidešimt metrų atsisukau atgal. Jis ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir aš, tik vis dar šlaito viršuje. Bijojo manęs? Šis žaidimas man vis labiau patinka. Regis, jis norėjo parodyti, jog šį žaidimą kontroliuoja jis.
Ėjau toliau, žingsnis po žingsnį, stengiausi dėti kojas ant žemės atitaikydama ritmą muzikos, kuri grojo mano ausinėse. Savo lūpų kampučiuose slėpiau šypseną, nors mano veido ir niekas nematė. Po kiek laiko, vis labiau įsiklausydama į muziką, jausdama kiekvieną vėjo prisilietimą ne tik prie mano veido, bet ir drabužių, plaukų sruogų, staiga sustingau.
Šią akimirką mano akys stebėjo kažką aukščiau virš horizonto, mano ausyse skambėjo graži ir raminanti muzika, vėjas man kuždėjo, jog viskas bus gerai, saulės spindulių likučiai man šoko šokį žolės viršumi. Būtent tą akimirką, kai rodėsi, jog pradedu įsimylėti gyvenimą, aš sustingau. Į nugarą, kuria bėgo karščio pliūpsniai, įsirėžė šalti peilio ašmenys. Jis laimėjo.

Vaizduotė nėra realybė, tuo gali pasidžiaugti kiekvienas ja besinaudojantis.
Vaizduotė nėra realybė, bet jos šimtu procentų atmesti irgi negalima, jeigu nori likti gyvas šioje tikrovėje.

Nerimo krautuvėlė.

Ji ten, vidiniame kieme.
Įėjimas į vidinį kiemą taip pat ten, štai ten, tarp dviejų įstaigų, kurių pavadinimus perskaičius iš greitai pro šalį pravažiuojančio autobuso, susideda nuostabus ir labai tinkamas derinys - "Liuks laidojimo paslaugos".
Ten, štai ten, šiandien aš užeisiu. Ne, čia būsimasis laikas netinkamas, pataisyk save, taip, šiandien aš užeinu. Dabar, tuojau pat. Kaip ir kiekvieną dieną, tai juk (ne)mėgstamiausia mano krautuvėlė, ankšta, jos ankštumas maudžia iš aplinkos, o viduje sukuria kažkokį jaukų jausmą. Tai juk ten aš bent valandėlei, bent minutėlei vis užsuku kasdien.
Pasibeldžiu. Juk į krautuvėles užsukantis vartotojas nesibeldžia, etiketas to nereikalauja, tiesa? Pasibeldžiu, nors žinau, kad niekas neatidarys, šioje situacijoje jau aš pati sau šeimininkė. Nepriklausoma individualybė. Atidarau duris lėtai, bijodama, nors labai stengiuosi sudaryti įspūdį, jog esu užtikrinta savo judesiais. Šios pastangos siurbte siurbia mano fizinio kūno jėgas. Beveik treniruotė sporto salėje, ką?
Įeinu. Nežiūriu pardavėjai į akis. Eh, nežinau, kodėl krautuvėlėse pardavėjos beveik visada būna "jos". Norėtųsi "jo", bet tada nustočiau belstis į krautuvėlės duris. Tikriausiai ir lankyčiausi tik kas antrą dieną. Gal tai būtų tik į naudą? Norėčiau prisėsti ant šio laiptelio, gyvuojančio prie pat durų, atliekančio "tarpdurio" funkciją, atsisėsti, nusiimti pirštines, paremti galvą savo rankomis ir paklausti: "Kaip jūs? Ar viskas gerai?". Žinau, akių nepakelčiau nuo savo pačios batų, bet adresatą klausimas pasiektų.
Nesisėdu, toliau einu tiesiai prie prekystalio. Na, du metrai, ne daugiau, čia juk taip ankšta. Jaučiu, kaip pradedu giliau kvėpuoti, ir tai ne iš "vidinės ramybės", tai dėl ankštumo, to gyvybiškai jaukaus, bet tuo pat metu žudančio ankštumo. Apžiūriu lentynas sekundės akimirksniu. Vaidinu, jog žinau kiekvienos prekės kilmės šalį, tikrąją vertę, kainą, naudą ir tikrąjį tos prekės poreikį mūsų visuomenėje. Ar kas nors iš šios "Nerimo" krautuvėlės iš tiesų gali būti reikalinga ir naudinga žmonėms? Nustatau "protingą, drąsų" žvilgsnį, nors žinau, pardavėja net nežiūri į mane. Ji žiūri į savo rankas. Klausinėja savęs, ką ji čia daranti ir kodėl jos vyras šiandien vėl girtas grįš namo tik tam, kad ją sumuštų.
Regis, aš čia jau stoviu keletą amžinybių, vis dar neištariau nė malonaus pasisveikinimo žodelio, o iš tiesų atėjau vos prieš keletą sekundžių. Krautuvėlės sienos vis traukiasi, akyse darosi vis tamsiau, mano kvėpavimas tapo labai netolygus. Man baisu. Nekenčiu savęs, esu nepadori ir nežinanti jokių etiketo normų. Šiukšlė.
Pastebiu krautuvėlės kertinį žodį švieslentėje, bėgančios viena paskui kitą ryškiai raudonos raidės N E R M S, jos žybsi, keletas raidžių nusprendė paatostogauti, nešviečia ir sudergia visą žodį, nors esmės nekeičia, viskas savaime aišku, nors savaime suprantamybė ir neegzistuoja. Man neramu, kodėl ta maža iškaba tokia ryški tokioje prietemoje, kodėl keletas raidžių nešviečia, nebėga iš paskos, ir kodėl niekam tai nerūpi? Man neramu, jog aš esu viena iš užgęsusių raidžių.
- Nusiramink, - išgirstu drebantį balsą. Pastebiu jos rankas, kurių pirštai glosto vieni kitus, kartais, regis, grybžteli visai nekaltai, matau, kaip jos pirštai pradeda šokti kažkokį man nepažįstamą Afrikos genties šokį. Ritualas? Iš jos rankų suprantu, ji neišgirdo pati savęs.
Nieko neatsakau. Greitai pagriebiu raktą savo palto kišenėje. Suprantu, kad vis dar nenusiėmiau pirštinių. Greitai tai padarau, ir vėl kišu ranką atgal į kišenę, greitai pagriebiu raktą ir juo stipriai glostau sau delną. Pirštų miklumas. Protarpiais pamirštu kvėpuoti.
Suprantu, atėjo laikas rinktis iš prekių. Čia visų prekių pavadinimai pasibaigia klaustuku. Bijau pažiūrėti jai už nugaros. Tereikia pakelti akis, o aš vis arba į batus, arba į baltą stalą. Arba į stiklą. Arba į bėgančias raides. Nustok, prašau.
Apsisuku ir išeinu. Prieš uždarydama duris, pusbalsiu ištariu "Atleisk". Nei sau, nei jai. Kažkam. Laipteliui?
Greitu žingsniu nueinu iki upės. Per tą akimirką, kol buvau užsukusi į krautuvėlę, lauke sutemo. Jauku ir gražu. Krautuvėlės prietema mane dusino, o čia jauku ir gaivu, nors dar tamsiau, nei viduje.
Atsisėdu ant laiptų, kurie nusileidžia prie pat upės. Vienas metras nuo bėgančio vandens. Jis taip pat ramina, nes jis mano artimas draugas. Bėga gal net greičiau, nei tos ryškiai raudonos raidelės, o ramina it bobutes ramina dešimt kartų pasakyta malda. Malonu.
Nuo priešais esančio kranto krenta automobilių žibintų šviesos tiesiai ant bėgančio vandens, ir aš jau stengiuosi paliesti pirštų galiukais tą šviesos ruoželį, kol jis neišnyko. Šalta. Nepaliečiau šviesos, bet, regis, mano draugas vanduo mėgaujasi šiuo mano atliekamu ritualu ne mažiau nei aš pati. Glostau. Ramu. Staiga mano pirštai suakmenėja.
Nerimastingai savęs klausiu, kodėl mano artimas draugas man sulaužė pirštus? Atsisėdu atgal ant laiptelio. Nebežiūriu į draugą, žiūriu į priešais esantį krantą, kuris dabar tėra juoda dėmė. Pajaučiu ašarą, bėgančią kairiuoju skruostu.
Pagalvoju: "Viskas bus gerai", tuomet staiga pajaučiu ir antrąją ašarą, šį kartą bėgančią dešiniuoju skruostu. Noriu grįžti į nerimo krautuvėlę, įsitaisiusią tarp "Liuks laidojimo paslaugų", bet darbo valandos baigėsi. O man vis dar neramu.
Noriu namo.