Įėjimas į vidinį kiemą taip pat ten, štai ten, tarp dviejų įstaigų, kurių pavadinimus perskaičius iš greitai pro šalį pravažiuojančio autobuso, susideda nuostabus ir labai tinkamas derinys - "Liuks laidojimo paslaugos".
Ten, štai ten, šiandien aš užeisiu. Ne, čia būsimasis laikas netinkamas, pataisyk save, taip, šiandien aš užeinu. Dabar, tuojau pat. Kaip ir kiekvieną dieną, tai juk (ne)mėgstamiausia mano krautuvėlė, ankšta, jos ankštumas maudžia iš aplinkos, o viduje sukuria kažkokį jaukų jausmą. Tai juk ten aš bent valandėlei, bent minutėlei vis užsuku kasdien.
Pasibeldžiu. Juk į krautuvėles užsukantis vartotojas nesibeldžia, etiketas to nereikalauja, tiesa? Pasibeldžiu, nors žinau, kad niekas neatidarys, šioje situacijoje jau aš pati sau šeimininkė. Nepriklausoma individualybė. Atidarau duris lėtai, bijodama, nors labai stengiuosi sudaryti įspūdį, jog esu užtikrinta savo judesiais. Šios pastangos siurbte siurbia mano fizinio kūno jėgas. Beveik treniruotė sporto salėje, ką?
Įeinu. Nežiūriu pardavėjai į akis. Eh, nežinau, kodėl krautuvėlėse pardavėjos beveik visada būna "jos". Norėtųsi "jo", bet tada nustočiau belstis į krautuvėlės duris. Tikriausiai ir lankyčiausi tik kas antrą dieną. Gal tai būtų tik į naudą? Norėčiau prisėsti ant šio laiptelio, gyvuojančio prie pat durų, atliekančio "tarpdurio" funkciją, atsisėsti, nusiimti pirštines, paremti galvą savo rankomis ir paklausti: "Kaip jūs? Ar viskas gerai?". Žinau, akių nepakelčiau nuo savo pačios batų, bet adresatą klausimas pasiektų.
Nesisėdu, toliau einu tiesiai prie prekystalio. Na, du metrai, ne daugiau, čia juk taip ankšta. Jaučiu, kaip pradedu giliau kvėpuoti, ir tai ne iš "vidinės ramybės", tai dėl ankštumo, to gyvybiškai jaukaus, bet tuo pat metu žudančio ankštumo. Apžiūriu lentynas sekundės akimirksniu. Vaidinu, jog žinau kiekvienos prekės kilmės šalį, tikrąją vertę, kainą, naudą ir tikrąjį tos prekės poreikį mūsų visuomenėje. Ar kas nors iš šios "Nerimo" krautuvėlės iš tiesų gali būti reikalinga ir naudinga žmonėms? Nustatau "protingą, drąsų" žvilgsnį, nors žinau, pardavėja net nežiūri į mane. Ji žiūri į savo rankas. Klausinėja savęs, ką ji čia daranti ir kodėl jos vyras šiandien vėl girtas grįš namo tik tam, kad ją sumuštų.
Regis, aš čia jau stoviu keletą amžinybių, vis dar neištariau nė malonaus pasisveikinimo žodelio, o iš tiesų atėjau vos prieš keletą sekundžių. Krautuvėlės sienos vis traukiasi, akyse darosi vis tamsiau, mano kvėpavimas tapo labai netolygus. Man baisu. Nekenčiu savęs, esu nepadori ir nežinanti jokių etiketo normų. Šiukšlė.
Pastebiu krautuvėlės kertinį žodį švieslentėje, bėgančios viena paskui kitą ryškiai raudonos raidės N E R M S, jos žybsi, keletas raidžių nusprendė paatostogauti, nešviečia ir sudergia visą žodį, nors esmės nekeičia, viskas savaime aišku, nors savaime suprantamybė ir neegzistuoja. Man neramu, kodėl ta maža iškaba tokia ryški tokioje prietemoje, kodėl keletas raidžių nešviečia, nebėga iš paskos, ir kodėl niekam tai nerūpi? Man neramu, jog aš esu viena iš užgęsusių raidžių.
- Nusiramink, - išgirstu drebantį balsą. Pastebiu jos rankas, kurių pirštai glosto vieni kitus, kartais, regis, grybžteli visai nekaltai, matau, kaip jos pirštai pradeda šokti kažkokį man nepažįstamą Afrikos genties šokį. Ritualas? Iš jos rankų suprantu, ji neišgirdo pati savęs.
Nieko neatsakau. Greitai pagriebiu raktą savo palto kišenėje. Suprantu, kad vis dar nenusiėmiau pirštinių. Greitai tai padarau, ir vėl kišu ranką atgal į kišenę, greitai pagriebiu raktą ir juo stipriai glostau sau delną. Pirštų miklumas. Protarpiais pamirštu kvėpuoti.
Suprantu, atėjo laikas rinktis iš prekių. Čia visų prekių pavadinimai pasibaigia klaustuku. Bijau pažiūrėti jai už nugaros. Tereikia pakelti akis, o aš vis arba į batus, arba į baltą stalą. Arba į stiklą. Arba į bėgančias raides. Nustok, prašau.
Apsisuku ir išeinu. Prieš uždarydama duris, pusbalsiu ištariu "Atleisk". Nei sau, nei jai. Kažkam. Laipteliui?
Greitu žingsniu nueinu iki upės. Per tą akimirką, kol buvau užsukusi į krautuvėlę, lauke sutemo. Jauku ir gražu. Krautuvėlės prietema mane dusino, o čia jauku ir gaivu, nors dar tamsiau, nei viduje.
Atsisėdu ant laiptų, kurie nusileidžia prie pat upės. Vienas metras nuo bėgančio vandens. Jis taip pat ramina, nes jis mano artimas draugas. Bėga gal net greičiau, nei tos ryškiai raudonos raidelės, o ramina it bobutes ramina dešimt kartų pasakyta malda. Malonu.
Nuo priešais esančio kranto krenta automobilių žibintų šviesos tiesiai ant bėgančio vandens, ir aš jau stengiuosi paliesti pirštų galiukais tą šviesos ruoželį, kol jis neišnyko. Šalta. Nepaliečiau šviesos, bet, regis, mano draugas vanduo mėgaujasi šiuo mano atliekamu ritualu ne mažiau nei aš pati. Glostau. Ramu. Staiga mano pirštai suakmenėja.
Nerimastingai savęs klausiu, kodėl mano artimas draugas man sulaužė pirštus? Atsisėdu atgal ant laiptelio. Nebežiūriu į draugą, žiūriu į priešais esantį krantą, kuris dabar tėra juoda dėmė. Pajaučiu ašarą, bėgančią kairiuoju skruostu.
Pagalvoju: "Viskas bus gerai", tuomet staiga pajaučiu ir antrąją ašarą, šį kartą bėgančią dešiniuoju skruostu. Noriu grįžti į nerimo krautuvėlę, įsitaisiusią tarp "Liuks laidojimo paslaugų", bet darbo valandos baigėsi. O man vis dar neramu.
Noriu namo.
