Šypsokis.
Žinai, kas yra sunkiausia? Girdėti einantį laiką tada, kai nieko nelauki, o dabartinė būsena - netenkina, tarsi tiesiogiai smaugtų; girdėti savo judėjimą nakties prieblandoje, kai nežinau, kur ir kodėl judu; girdėti net menkiausio vėjo gūsį, bet nematyti to, ką jis išjudina; girdėti pačios realybės trupinius iškart po sudužusių iliuzijų triukšmo.
Tai - ne kūryba, tai dar vienas bandymas ištrūkti iš ten, į kur atklydau dėl savo noro nuo ko nors priklausyti, nebesijausti esanti vieniša. Deja, čia vyrauja toks dėsnis - niekas nepriklauso nuo manęs, net aš pati. Nuolatinis kontaktas su aplinka, išoriniais dėsniais, nuolatinė sąveika, net nereiškiant noro sąveikauti. Vidiniai dėsniai, kurių žmogus nevaldo. Net šis rašiklis nepriklauso nuo manęs.
"Gyvenimas - grožio konkursas", "nori gyvent - būk gražuolis, nebūk baidyklė".
Tekantis vanduo ir jo taisyklė - nestovėk vietoje, sustojęs vanduo - niekam tikęs vanduo. Tekantis vanduo ir nuolatinis priminimas, kad reikia judėt į priekį; sustosi - tapsi nieko vertu tvėriniu. O jei aš judu, bet vis dar esu niekam reikalinga ar tinkama? Tai - mano bėda?
Mąstantis žmogus visada užantyje turi slaptų norų, kurie paslapčia jį patį žudo, vienas tokių norų - nuo ko nors priklausyti. Visi, kas slapčia nešiojasi tokį norą - yra silpni, ir tik retas tai pripažins. Dusina būvimas su žmonėmis. Bėgti, nestovėti vietoje, judėti. Kas iš tos laisvės, jei žmogus seniai nebe sugeba ja tinkamai pasirūpinti. Taip. Dabar žmogus siekia tik naudotis laisve savo poreikiams ir užgaidoms tenkinti, o tai yra žiauri ir nedovanotina žmonijos klaida.
Fizinis kūnas nebe pakelia šio vidinio, stovinčio vietoje, bėgimo nuo pačios savęs. Aš esu klaida, kuri su laiku įtiko aplinkiniams? Aš esu klaida, - pasakė būtybė, kuri niekad tvirtai nestovėjo ant savo pačios kojų. Dingti iš čia, nepalikus nieko. Niekas nesprendžia iš viršaus, viskas užrašyta čia - knygoje, pakaktų tik to, jei žmogus, pasitelkęs savo žmogiškumą ir protą, išmoktų tai perskaityti. Matyt, dabartinės visuomenės sraigteliui tie du dalykai yra per daug nesuderinami, o skaitymas - atgyvena...
Žalok save. Įrodyk sau, kad gali. Klausi, kas tada? Tada tęsk kančias. Klausi, kokia prasmė? Jos nėra. Klausi tuomet, kodėl? Tai klausimas, į kurį atsakymą gali surast tik Tu. Nebūtina veikt realybėje, atsakymas į šį klausią dažniausiai slypi jau Tavo suvokime, tik bėda ta, kad šio atsakymo mes dažnai nesugebame perskaityti.
Na, ar visą tą laiką šypsojaisi? Žinau. Tačiau, šypsena būtų užsilikusi Tavo veide, jei skaitytum to žmogaus, iš kurio su slapta viltimi taip lauki žinutės, tekstą. Sentimentalūs savanaudžiai, nesugebantys valdyti savo jausmų.
Slapčia mes pavydime tiems, kurie tokių prieskonių, pavadinimu "jausmai", savo egzistencijoje tiesiog neturi.
01:01
