Rievė šakoje.

Na, kaip ir eilinę naktį, ėjau nuobodžiai pažįstama gatve ir mąsčiau, kad reikia parašyti apie įkvėpimą. Naktinių pasivaikščiojimų metų kažkokį malonų jausmą, norą kurti žodžius ant balto popieriaus lapo sukelia net menkiausias šešėlį metantis akmenukas, kuris pasimaišė po kojomis, pasirideno ne ten, kur vertėjo (tada pagalvoji, kad tikslios vietos akmenukai ir neturi; koks poetiškas suvokimas, huh), ar tarp neperiodiškų vėjo gūsiu į tave atsitrenkęs Tas neeilinis, kitoks oro gūsis.
- Manau, kad tai poetiška. Man tai patinka. Bet nepatinka poetai.
Prisiminiau, kad nėra poeto, kuris nebūtų parašęs eilėraščio apie įkvėpimą, ar bent jau tokio, kuris nebūtų bandęs tokio parašyt. Prisiminiau, kad nėra prozininko, kuris nebūtų parašęs apie poetus, kurie turi eilėraštį apie įkvėpimą, na, ar bent jau tokio, kuris nebūtų norėjęs apie tai parašyti.
-Nenoriu rašyti-
Pažvelgiau į pusiau apšviestą eilinės gatvės pakelėje stovinčio eilinio medžio šaką.
Šakos šešėlis norėjo parodyti kryptį minčių, kurių negebu valdyti ir kurių nesuvaldžius, gali prasidėti vidinis mūšis tarp (griausiu atveju) dviejų kūrinių galvoje. Nuliūdau, kad gamta su manimi nekalba.
Ji nori parodyti kryptis, vietas, žmones, vandens tekėjimą, vėjo būvimą, bet niekada nepasako nė žodžio.
"Viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas bus gerai", - kartoja galvoje mergaitė. Nutilusi akimirkai, pati sau pasakė "Žinau, kad mano balsas tavęs neramina. Reikia kitokio tembro tavo sielai. Atsiprašau, kad jos nesaugojau, atsiprašau, kad dabar sunku surasti toną, kuris užpildytų tas sielos žaizdas, kurios atsirado dėl mano neatsargumo. Man čia nesaugu, aš dingstu", - prasidėjo monologas, kurį reikia tuoj pat nutildyti.
Nevalia pilti kažkokios keistos konsistencijos jausmų ar minčių ten, kur viskas, kas žmonėms rūpi, tėra būdai, kaip atkreipti į save dėmesį. Nebežinau, kas tikra, nebežinau, ką reiškia jaustis gyvam. Nežinau, ką reiškia jaustis viduje taip, kaip jautiesi išorėje. Nebežinau, ką reiškia būti "vienu kūnu,viena siela". Nebežinau, kaip bendrauti su tais, kurie kalba apie dalykus, kurie yra per daug blankūs, kartais per daug kvaili, kad užsiliktų kažkur ten, kur nežinau.
Aš bandžiau būti geru žmogumi. Pritrūkau jėgų, nes visi labai pamėgo tuo naudotis labai šlykščiais būdais ir to visiškai nevertino. Bandžiau būti savimi, tačiau visi nuo manęs nusisuko. Bandžiau būti visuomenėj priimtinu padaru, bet pati pradėjau šlykštėtis savimi, nes praradau tikrumo jausmą.
Nebežinau, kuo būti.

Mergaite, prašau, grįžk...

Mano ir orų dialogas.

“I’m not unhappy. I cry a lot because I miss people. They die and I can’t stop them. They leave me and I love them more."

Visada save lyginau su vandeniu. "Būti laisvai, tekėti vagomis, judėti, stovėti vietoje, keisti struktūrą" ir t.t. Ir visgi nerimas viduje dingdavo tik trumpam laikui. Nesupratau, kodėl, mintimis būdama upės vandeniu, vis tik stovėjau vietoje ir pradėjau "žydėti".
Supratau, kad vandeniu gerai būti tiems, kurie nori ne tiek laisvės, kiek judesio... veiksmo.
Esu ramus vėjas, štai kas yra mano mintys. Sugebantis pasislėpti už bet kokio kampo, plaikstantis padūkėlių plaukus, nors jo ir nematyti. Judinantis net trapiausią lapą, bet neketinantis jo sunaikinti. Švelnus ir primenantis, kad esi čia.
Kai nesugebu verkti, už mane verkia dangus. Ir nesvarbu, kur bebūčiau, dangus pajuto ir pravirko, ir matydama tamsius taškelius ant grindinio, negalėjau nenusišypsoti.
- Ačiū, - lūpomis paleidau plaukti kelis garsus orui, kuris suprato mane geriau, nei bet kokia gyva būtybė galėtų mane tą akimirką suprasti. Sulig kiekvienu lašu jaučiu, kaip sunkumas nuo minčių po truputį slenka šalin, ieškodamas sau prieglobsčio kažkur už mano kūno ribų.
Esu ramus vėjas, štai kas yra mano mintys. Diagnozę paskelbė dangaus debesys, nuspalvinti kietos įvairių, spalvingų pastelės trupinių. Sutarėme, kad gyvensiu šiek tiek kitokiomis taisyklėmis. Nebeleisiu sau užstrigti apylankose,liūdesio salelėse, medžių viršūnėse, įvairaus gylio žemės sluoksniuose, debesyse...niekur. Aš būsiu visur, štai kur manęs trūksta.
Noriu matyti, judėti, žvelgti ir stebėti, atsibodo vytis horizontą ir nepajusti, kur esu. Dabar žinau, galiu būti visur.
Ir nebereikia būtybių, kurios reikštųsi nekreipdamos dėmesio į aplinką/
Ir nebereikia būtybių, kurios rūpinasi savo sėdynėmis tam, kad patenkintų kitus/
Ir nebereikia būtybių, kurios meluoja pačios sau tam, kad priverstų kitą jaustis kaltu/
Ir nebereikia Tavęs, nes man prabilo dangus.

- Su meile, oras.

Slegiančios "chruščiovkių" sienos.

Daugelis galvoja, kad kal̃ba teisingai. Arba tai, ką kalba, yra teisinga. Abiem atvejais jie klysta.

Nėra teisingo kalbėjimo, o tai, kas įgauna žodžių formą - praranda reikšmę (tad tai nebegali būti nei teisinga, nei klaidinga). Pastebėjimas: jie tai galvoja kažkur tarp sąmonės ir pasąmonės ir visada tai prisimena, kai turi apginti savo nuomonę. Kuri taip pat neturi reikšmės.

Žodžių reikšmė - neutrum.

Ėjau įprasta mažo miesto, kurio meras, naudodamasis ES pinigais, stengiasi iš jo panaikinti sovieticus kvapą, gatve, kurios kairėje pusėje stovi kelios restauracijos laukiančios chruščiovkės. Aš, žinoma, pasiūlyčiau visišką jų panaikinimą. Na, bet jos laukė atgimimo, gaila, tik fizinio. Apie dvasinį atgimimą galima pamiršti ir jį palaidoti kartu su senu betonu.
Sienos aptrupėjusios, šlykšti pilka spalva, nubėgusi nuo stogo ištisai sieną, visai šalia plastikinio lango, už kurio slepiasi asociali šeima, smirdantis girtas vyras ir vaikai, kurie patiria patyčias mokyklos dienomis kasdien, o vasarą - iš jų tyčiojasi tėvas. Nusuku akis į dešinę pusę - ten jau restauracijos malonumą patyrusi cruščiovkė, bet jau pažymėta netikusių graffiti tepliotojų. 

Pasijutau, lyg smalkės būtų okupavusios mano kvėpavimo takus.

-Slegia, - pamaniau sau. 

Pagalvojau apie žalius, tankius miškus, apie kalnus, kuriuos matau tik tumblr paveiksliukuose, apie debesuotą dangų ir giedrą, nuo kuriuos pradingsta bet koks galvos skausmas. Kažkuri dalis manęs žino, kad tai patirs, kita dalis šaiposi ir rėkia, kad tai ir liks tik paveiksliukų reikalas. Juk tai net neegzistuoja. 

-Pririšti, - apibūdinimas žmonių, gyvenančių chruščiovkėse. Blogąja prasme. Dar blogiau, kad mes visi pririšti. Na, pozityvistinio judėjimo atstovai, aš jau net uodžiu, kaip jie tai galvoja, jeigu jie tik skaitytų tai, kas čia rašoma, kad tai nėra tiesa, prisirišimas - iliuzija, na, o jei ir ne iliuzija, prie to galima priprast ir viskas bus gerai, galima pažvelgt kitaip, galima Kažką padaryti, kad taip nebūtų, kaip yra...

o kas daryt, kai tai, kaip yra, negali būti pakeista kitaip, nes jei bus pakeista kitaip, tai nebebus taip, kaip yra dabar, bus kitaip, bet tai vėl tas pats - tai bus kitoks prisirišimas...?

Pasaka be galo. Taip, kaip tai, kaip yra dabar, buvo šitaip, anaip, va ir va kaip, PO VELNIŲ, PALIKITE MANE, AŠ NORIU DINGTI TAM, KAD MATYTUMĖT MANE SUGRĮŽTANČIĄ, IR KARTU TYLĖTUMĖTE, O NE RĖKTUMĖTE, KAIP BELEKAIP YRA IR KAIP ANAIP TURI BŪTI.

Tie žmonės prisirišę prie savo blokinių sienų, pigaus alaus ir pašalpų, o aš šypsausi.

-Tu irgi pririšta, net dar stipriau, ir judėti nelabai turi kur, - nusišypsau besikalbėdama su savimi. Iš tiesų. Realiai neegzistuojantis jausminis ryšys, apsukęs visą kūną ir neleidžiantis judėt ar rinktis kitokios padėties, bet egzistuojantis ta prasme, jog apie jį žinau - labai lėtai žudo ir iš normalaus homo sapiens padaro... neįgalų šliužą, kuris linksmina aplinkinius ir priverčia juos jaustis geresniais žmonėmis.

Ir nebežinau, kuo būti geriau - homo sovieticus ir nežinoti, kad esi homo sovieticus, ar manyti, kad esi normalus žmogus, kai iš tiesų iš manęs telikusi šliužo apvaizda ir sugebėjimas būnant šalia, aplinkinius priversti jaustis kažkaip, o nebūnant - aš neegzistuoju, nes niekas manęs nemato. Ir nereikia. Smagu,

Geriausia nebūti. 

Velniop.

-Nori ledų? - paklausiau, kad nutraukt tą slegiančią tylą chruščiovkių rajone. 

P.S. Žinau, kad skaitai tai ne pirmą kartą ir tai jau įgryso, bet apkabinimai - gydo. Tik man jau pradeda įgrysti šie vėjo gūsių apkabinimai. Žinai, ko man reikia. Tau taip pat.

The bad habit.

Klausimas: kodėl žmonės savo sveiku (tikiuosi) protu suvokdami, kad vienoks ar kitoks veiksmas yra nesveikas žmogaus protui, vis vien siūlo jį atlikti?

Atsakymas: --. Žmonės idiotai (ir čia visada atsiras bent vienas, kuris man uždraus žmonėms priskirti savybes. Dar prikabins, kad taip išsireikšdama, aš save aukštinu ir suteikiu sau didesnius prioritetus, nei likusiems žmonėms. Dar geriau, paklaus: "O kas tu? Ne žmogus?" Aahh, atsimerkite, aš niekur neišskyriau savęs iš gyvūnų klasės "žmonės"...), kai bando pateisinti savo silpnybes (nors tai nėra vienintelis atvejis, kai žmonės būna idiotai). Silpnybes itin žemiškiems dalykams, kurie kažkada buvo sukurti kitų idiotų tam, kad šiuo idiotus savotiškai "užverbuoti"... Jūs sakysite - ne, ne, yra ne taip! Tai atsipalaidavimo būdas, tai turi gerų savybių, tai pagerina žmogaus sveikatą (ar fizinę, ar psichologinę, nėra skirtumo), o kodėl nepasinaudojus tuo, kas padeda taip lengvai pabėgt bent trumpam nuo rūpesčių ir kasdienių problemų?
Aš jūsų klausiu - geras jausmas būti valdomu?
Sunku, kai įžvelgi tai, kas yra po keliais sluoksniais paslėpta. Tų sluoksnių už visų populistinių dalykų yra šimtai, bet geriau bent jau pro kelis mokėti žvelgti, nei apsimesti, kad jų išvis nėra ir plūduriuoti paviršiniame sluoksnyje.
Žmonių paviršutiniškumas yra jų The Bad Habit. Ir kaip šis habit'as yra palankus tiems... apie kurių galią šiandieniniame pasaulyje pamirštame. Jau girdžiu, kaip skrieja prie manęs tuštybės išpažinėjas ir rėkia, kad nieko panašaus nėra... kokie mes laisvi... ir degeneracijos procesui. Žinoma.
Freedom isn't free.

***
Stoviu ant balkono durų slenksčio. Plona puselė ten, plona puselė čia. Jaučiu, kaip vėjas neužsibūna mano kūno paviršiuje, neužstringa plaukuose, minčių irgi nelabai išjudina. Nedžiovina akių. Bet melsvai pilkas dangus, prošvaistėmis pasirodantis ryškesnės rožinės spalvos ruoželis danguje ir judančios pušynų viršūnės sukelia vieną norą - norą, kad pasirodytų lietus. Ir vėl gamta, ir vėl lietus, vėjas, vėl tie patys reiškiniai, sakai sau, kad šį kartą pavyks gražiau išreikšti, bet ir vėl sau sakai - ir vėl nepavyks. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.
Juk tai buvo vakar, yra šiandien, bus ir rytoj. Bus vėjas, bus dangus, bus žemė, bus lietus (kažkur), bus žmogus, norintis parašyti, kaip tai gražu, bus žmogus, kuriam nepavyks to parašyti, bus žmogus, kuris nepamatys to grožio, bus žmogus, kuris sakys, kad tai niekuo neypatinga, nes taip buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj.
Ir esu aš. Su savais priepuoliais. Ir nukritimais. Ir savęs varžymais. Ir sakymais. Jog negalima nukreipti dėmesio į save. Neturi likti "aš". Nes jo ir nėra. Išsklaidyti iliuziją. Nėra realybės, kai ji nėra stebima. Nėra "aš", kol nėra "tu". Nėra.
Prisipažinsiu, kartais norėtųsi, kad, vos tik pajutus vėją, ar pamačius būtent taip nušviestą besileidžiančios saulės dangų, ar mėnulio atspindėtos šviesos nušviestus debesis naktį, atsirastum Tu būtent čia. Ir pamatytum tai. Ir pajustum. Kad noriu parodyti, jog tik dabar atsirado "aš".
Ir dar kartą pasakyti - tvirtinti, jog žmogus negali savo džiaugsmo "statyti ant santykių su kitais žmonėmis ar tiesiai ant kitų žmonių", reikštų tą patį, jog negalima gyventi, nes vis tiek mirsi.

Kartais visai padeda mintis, jog.. jei ne ta vakar užgesinta žvakė kažkokiame jauno vaikino bute, esančiame neaiškioje Venecijos gatvėje, šiandiena aš nebūčiau išėjus į balkoną. Ar atsikėlusi iš lovos. Ar parašius apie jauną vaikiną, gyvenantį vienoje iš Venecijos gatvių, kurios pavadinimo nežinau. Tai, kas įvyko - nebe pakeičiama. O juk vyksta milijardai dalykų... o gal ir ne, juk iš milijardo vykstančių dalykų, mes stebime ir matome tik.. minimalią dalį. Gal viso to ir nėra.
Nėra.

Prispaustas į kampą praradimas.

3.17
Šiandien išbandau naują popierių.

Šiandien aš bijau gyventi. Štai, net mylimiausias tušinukas nėra jau toks mielas. Viskas atrodo labai netinkama tokiomis gyvenimo sąlygomis. Po velnių, net šios gyvenimo sąlygos yra netinkamos. Klausi, kam būtent (netinkamos)?

Kas aš? Atsakymas "aš" šiandien ne atsakymas

Šiandien aš bijau gyventi.

*.13
Kaip pavadintumėte gyvenimą, kuris vyksta visai negyvenimiškomis sąlygomis? Žaiskite žodžiais taip, kaip žaidžiate žmonėmis, o šiose srityje patirties Jums nestinga.

Sukurk naujus pasaulius. Kodėl? Kam? Kas juos valdys (toks kylantis klausimas pasako labai daug apie žmogaus minčių eigą ir tai, ko reikalauja jo prigimtis; tai sugriauna iliuzijas apie prigimtinę laisvę)?
Niekam.
Niekas.
Juk žinome, jog į žodį "niekas" sutelpa visi įmanomi ir neįmanomi dalykai.

Na štai, žinau, kad ramaus miego vėl neteko ragauti, nes galvoje skambėjo kažkieno pokalbis, į kurį tu nebuvai įtrauktas. Supykai, apsižiūrėjai aplink save. Sienos, knyga, telefonas, lubos. Įsitikinai, kad esi čia, bet dar ne pakankamai, jog galėtum įsitikinti, kad "čia" yra ten, kur esi šią akimirką.

IV.20
-Kodėl feministės, bent jau lietuvės, neprotestuoja dėl to, jog žodis "žmonės", kuris dažnai jų vartojamas apie lygias žmonių teises, yra vyriškos giminės? -

Šiandien man labai reikia dėmesio. Šiek tiek su sentimentalumo prieskoniais, bet suprantančio, neignoruojančio ir būnančio čia ir dabar. Bet aš nenoriu su niekuo realiai bendrauti. Vienas balsas rėkia - ATEIKIT ČIA, kitas balsas smaugia pirmąjį ir liepia užsičiaupti. Kekšė.
Žmonės, kurie kankinasi dėl netinkamų emocinių gyvenimo sąlygų - turėtų būti apsup... na, ir tokie samprotavimai prie ko priveda? - Ogi prie to, kad esame suplyšę skudurai, kurie priklauso nuo kažkieno rankos, kuri mus judina. Patys iš savęs esame tik mėsos gabalai, kuriais keliauja nerviniai impulsai. Lyg ir galėtumėme džiaugtis, kad esame energija, bet tai tik absurdo teatras, kuriame žmonės demonstruoja savo sugebėjimus apgaudinėti pačius save, kokie jie smagūs, laimingi, įdomūs ir pranašesni už bet kokią kitą gyvybę.
Nustokite, sustabdykite šią prastai sukurptą pjesę, aš noriu dingt. Man skirta per mažai, nors iš esmės, net to nesu verta. Ir štai turiu išgyventi,  kai iš manęs reikalauja dvigubai tiek išteklių. Man tiek neskirta, supraskite!
Aš noriu dingti.

Šiam itin savotiškam prakeiksmui vieną dieną sukursiu naują pavadinimą.

Gamtos išprievartauta menkysta.

Niekada nesupratau aktyvių pozityvistų.
Kiekvienas jų tarsi nuolat rėkia atvira gerkle: "Kiekvienas, kuris netiki mūsų pozityviomis tiesomis, yra depresijos kamuojamas iš paauglystės neišaugęs suaugėlis ir jam būtina medikų pagalba! Kiekvienam, kuris kritiškiau nei mes žvelgia į aplinkinį pasaulį, kuris mato blogybes ir, įvardindamas jas garsiai, nori tai pakeisti, vertas mūsų teismo ir jam būtina įšvirkšti pozityvumo dozę bent kartą dienoje, kad šių erezijų nebeskleistų aplinkiniams!"
Na, ir iš tiesų...
Pasaulis liūdnas.
Tie netikri antakiai, išsipūtę raumenys, viliojanti veido mimika... ir visa tai nieku gyvu tikrai ne dėl kitų! Tai tik dėl savęs, nes iš tiesų nekenčiame savęs tokių, kokie esame iš tiesų.
Šarkos, susiviliojusios blizgučiais ir jais pasidabinusios... Šypsosi, matote, iškėlusios galvą, akies krašteliu ieško, kur tų švytinčių daikčiukų būtų galima pagrobti daugiau, ir minčių kamputyje galvoja, kaip tai padaryti kuo moteriškiau... ir visa tai, gink Dieve, tikrai ne dėl kitų! Vardan savęs *mušasi į krutinę*, tikrai tikrai!

Tarsi sėdėčiau ant suoliuko gatvėje, kurioje šurmuliuoja tūkstančiai žmonių, prasilenkia šimtai automobilių, kurioje visi skuba vardan savęs, kur žmonės akis, kupinas nuodėmių, kurios nebūtų nuodėmėmis, jei jų neslėptų, slepia po juodo stiklo akiniais, nors saulės per lietaus kupinus debesis ir nematyti; gatvė, kuri skuba labiau, nei žmogus skuba nusižudyti. Sėdžiu čia, vienoje pusėje, ir štai matau per skubančių žmonių kojų masę, priešais save, čia pat, kitoje gatvės pusėje, sėdintį ant žemės žmogų.
Nedrįstu jo laikyti benamiu. Jis turi kūną, turi smegenis, jis net turi kur atsisėsti! Kad ir kaip norėčiau - žvilgsniai nesusitinka. Tebūnie. Pamąstysiu apie jį tada, kai turėsiu laiko. O dabar - reikia judėti. Mintys pradėjo suktis apie tai, ką turėčiau paskaityti grįžusi į patalpą. Ir štai, mūsų prioritetuose tik itin išskirtiniais atvejais žmogus būna aukščiau kitų daiktų.
Pamanykite, drįstu kritikuoti blizgučių verges, dėmesio ištroškusias kekšes, susireikšminusius ties savo raumenų ryškinimu padarus, o štai pati - pirma rinkčiausi knygą.
Bet...
...
galbūt man reikia pagalbos. Man reikia sunaikinti baimę, kuri visada mane bado, kai norisi prieiti prie nepažįstamojo ir išklausyti jo istorijos. Ir vis dėlto, ką aš čia plepu. Visi esame žiurkės, tik vieni gražiau pasidabinę, o kiti vos spėję išsigelbėti iš skęstančio laivo.
Ir aš, šią akimirką, tenorėčiau prisiglausti skęstančio laivo duženose jūros dugne.

P.S. Sugebėt matyt, jaust, suprast, bet niekaip nesugebėt sutalpinti to į kažką materialaus. Štai ir jauti skausmą, kurį paliko gamta po gero akto su astralu, kai bandė kažką gero padaryti iš Tavęs. Kaip matai - ne kažin kas ir gavosi.