Atsakymas: --. Žmonės idiotai (ir čia visada atsiras bent vienas, kuris man uždraus žmonėms priskirti savybes. Dar prikabins, kad taip išsireikšdama, aš save aukštinu ir suteikiu sau didesnius prioritetus, nei likusiems žmonėms. Dar geriau, paklaus: "O kas tu? Ne žmogus?" Aahh, atsimerkite, aš niekur neišskyriau savęs iš gyvūnų klasės "žmonės"...), kai bando pateisinti savo silpnybes (nors tai nėra vienintelis atvejis, kai žmonės būna idiotai). Silpnybes itin žemiškiems dalykams, kurie kažkada buvo sukurti kitų idiotų tam, kad šiuo idiotus savotiškai "užverbuoti"... Jūs sakysite - ne, ne, yra ne taip! Tai atsipalaidavimo būdas, tai turi gerų savybių, tai pagerina žmogaus sveikatą (ar fizinę, ar psichologinę, nėra skirtumo), o kodėl nepasinaudojus tuo, kas padeda taip lengvai pabėgt bent trumpam nuo rūpesčių ir kasdienių problemų?
Aš jūsų klausiu - geras jausmas būti valdomu?
Sunku, kai įžvelgi tai, kas yra po keliais sluoksniais paslėpta. Tų sluoksnių už visų populistinių dalykų yra šimtai, bet geriau bent jau pro kelis mokėti žvelgti, nei apsimesti, kad jų išvis nėra ir plūduriuoti paviršiniame sluoksnyje.
Žmonių paviršutiniškumas yra jų The Bad Habit. Ir kaip šis habit'as yra palankus tiems... apie kurių galią šiandieniniame pasaulyje pamirštame. Jau girdžiu, kaip skrieja prie manęs tuštybės išpažinėjas ir rėkia, kad nieko panašaus nėra... kokie mes laisvi... ir degeneracijos procesui. Žinoma.
Freedom isn't free.
***
Stoviu ant balkono durų slenksčio. Plona puselė ten, plona puselė čia. Jaučiu, kaip vėjas neužsibūna mano kūno paviršiuje, neužstringa plaukuose, minčių irgi nelabai išjudina. Nedžiovina akių. Bet melsvai pilkas dangus, prošvaistėmis pasirodantis ryškesnės rožinės spalvos ruoželis danguje ir judančios pušynų viršūnės sukelia vieną norą - norą, kad pasirodytų lietus. Ir vėl gamta, ir vėl lietus, vėjas, vėl tie patys reiškiniai, sakai sau, kad šį kartą pavyks gražiau išreikšti, bet ir vėl sau sakai - ir vėl nepavyks. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.
Juk tai buvo vakar, yra šiandien, bus ir rytoj. Bus vėjas, bus dangus, bus žemė, bus lietus (kažkur), bus žmogus, norintis parašyti, kaip tai gražu, bus žmogus, kuriam nepavyks to parašyti, bus žmogus, kuris nepamatys to grožio, bus žmogus, kuris sakys, kad tai niekuo neypatinga, nes taip buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj.
Ir esu aš. Su savais priepuoliais. Ir nukritimais. Ir savęs varžymais. Ir sakymais. Jog negalima nukreipti dėmesio į save. Neturi likti "aš". Nes jo ir nėra. Išsklaidyti iliuziją. Nėra realybės, kai ji nėra stebima. Nėra "aš", kol nėra "tu". Nėra.
Prisipažinsiu, kartais norėtųsi, kad, vos tik pajutus vėją, ar pamačius būtent taip nušviestą besileidžiančios saulės dangų, ar mėnulio atspindėtos šviesos nušviestus debesis naktį, atsirastum Tu būtent čia. Ir pamatytum tai. Ir pajustum. Kad noriu parodyti, jog tik dabar atsirado "aš".
Ir dar kartą pasakyti - tvirtinti, jog žmogus negali savo džiaugsmo "statyti ant santykių su kitais žmonėmis ar tiesiai ant kitų žmonių", reikštų tą patį, jog negalima gyventi, nes vis tiek mirsi.
Kartais visai padeda mintis, jog.. jei ne ta vakar užgesinta žvakė kažkokiame jauno vaikino bute, esančiame neaiškioje Venecijos gatvėje, šiandiena aš nebūčiau išėjus į balkoną. Ar atsikėlusi iš lovos. Ar parašius apie jauną vaikiną, gyvenantį vienoje iš Venecijos gatvių, kurios pavadinimo nežinau. Tai, kas įvyko - nebe pakeičiama. O juk vyksta milijardai dalykų... o gal ir ne, juk iš milijardo vykstančių dalykų, mes stebime ir matome tik.. minimalią dalį. Gal viso to ir nėra.
Nėra.
