Well, I'm mad, and this is my madness.

Taip.
Aš sergu. Vis dar sergu, ir galimų priežasčių begalybė. Bet dabar viena mažiau. Tai mano beprotybės priežasčių yra begalybė - 1. Visi ir viskas užknisa. Noriu pagyventi viena. Visi kažkokie pamišę, tik mažiau nei aš. Visi antipatūs. Nerandu kalbos, nes, regis, jos man nebereikia. nebemoku kalbėti rišliais sakiniais, nebemoku parodyti. Gal nereikia. Nereikia žmonių, nes nežinau, ką su jais daryti.
Žodžiai iš nakties, kuomet norėjau žmogaus, bet jo nebuvo, ir šnekėjau sąsiuviniui:
Sunervino. Pabandė, pažaidė ir užtenka. Leidausi būti valdoma it marijonetė, bet kito tokio karto nebus. Neleisiu. Bandys, o aš nebendrausiu su žmonėmis ir tai neplis. Tiesiog nepadeda. Esu baisus žmogus ir pateisinimų sau negalvoju, nes tai vestų tik blogyn. O pasirodo, kad pasyvaus žmogaus norai nėra jau tokie ir pasyvūs. Tik akmenukas į norų daržą tas, kad pasyvus žmogus savo norus ir laikys toje pačioje stadijoje ir net neketins progresuoti.
Ne, poemų nerašau, jei rašyčiu, gal tapčiau kažkas, kas vertas bent bulvės dėmesio. Erzina. Klausi - kas? Žmonės. Pasyvieji, tarp jų ir aš pati, irgi erzina. Aš pati save irgi erzinu. Bet per savo blyškų charakterį tai pamirštu, tad pasilieka tik kiti erzinantys žmonės. Nenoriu bendrauti su žmonėmis, noriu gyventi paslaptimi. Taip. Kad turėčiau paslapčių, reikia veikti. Ha. Net tai man yra neįmanoma. Liūdna.
Reikia tikėtis stebuklo. Bet ar toks gyvenimas pritraukia tokias dovanas?
Klausia - kaip jauties? o aš neturiu atsakymo. Tas balsas. Jis toks meh. Jis niekas. Aš irgi. Noriu savo blyškų charakterį nudažyti ryškia spalva, kad pažiūrėjus į veidrodį, suprasčiau - Taip! Tu esi nuostabi, visai tokia, kaip sako kiti, ir Tu gali šiandien padaryti viską, ką tik panorėsi padaryti! Tu gali veikti!
Aš galiu, bet aš tiek esu išsilpusi, kad viena nepajėgiu. Gal kas nori mestelt kokį pagalį, kad galėčiau pasiramstyti einant gyvenimo keliu?

Ne?
Na, ačiū ir už tiek. Suprantu, ką nuobodus žmogus darys su tuo pagaliu, nereikia jam pagalio, tegul eina. Ieškosi ir kapstosi pats. Tegul.
.....kai mes audėm mintį, kaip vaikus gaminti.....
Pasiilgau Vainės minčių. Žinau, kad tokia kažkur vaikšto (labai tikiuosi, kad vaikšto), bet niekada nebendravom. Pasiilgau jo paprastumo, kuris man trugdė galvoti. O jį įžeidžiau ir neberašo. Pasiilgau bėgimo, pasiilgau nežinomybės pilnos nežinomybės, pasiilgau negalvojimo, pasiilgau jos. O dabar tik žinau, kad kažkas negerai. Ir niekam nerūpi. Nes mažai rūpi man. Negaliu sau padėti. Negali ir kiti. 

Džiaugiuosi už laimingus, džiaugiuosi už agresyvius bepročius, džiaugiuosi už besišypsančius, džiaugiuosi už žinančius. 

O aš tiesiog pati gramzdinu save gilyn, gilyn, gilyn.
Atsimerkiau.
Žinau kaltininką. Tik jis kurčias, o aš nebili. Nieko negaliu pakeisti.

Kviečių bangavimas.

Poezija. Sapnai. Geras derinys. Ypač, kai nė vieno iš šių dviejų dalykų negali atsisakyti.
Sapnai juokina. Būčiau susapnavus tą keistai realų sapną prieš du mėnesius - ryškiai į tai sureaguočiau ir laikyčiau tai ženklu. Juk sapne buvo realūs vaizdai, kuriems egzistuoti realybėje trugdo mano baimė. Bet aš nekenčiu gyvenimo "ženklų", nes nežinau, ką daryti tokį daiktą laikant rankoje. Su kuo jį valgyti?
O dabar aš tik juokiausi.
Bijau gyvenimo. Gyvenimas - žaidimas, nuolatinė kova, ėjimas ir ieškojimas, pasimetimas, pagalbos teikimas ir priimimas,molis. Nors bijau - gyvenu, žaidžiu molį, priimu pasimetimus ir teikiu ieškojimą. Aš gal stipri, jog gyvenu su tokia baime. Tik ji liūdina. Žodžiais to neatsikratysi. Žodžiai - pasakei, ir išėjo. Nebesugrįš. Baimė - įvardinai, bet ji liko Tavo viduj įsikabinus tingynio nagais.
Erzina nesupratingi žmonės. O gal tie žmonės, kurie tik manęs nesupranta. Arba tiesiog. Nu koks skirtumas toji išvaizda? Ar mane pakeistų mano plaukų spalva? Aš būčiau ta pati tiesiognu su savomis kosmoso terpėmis. Kodėl kitoks supratimas laikomas nuodėme, tipo - fu, nenormalu, kodėl šitaip? Juk yra taip. O jei mes nekenčiam sistemos ir gyvenam ne jų, o savo gyvenimą? Pavydėk, mes ieškom, mūsų visas gyvenimas - nuolatinis ieškojimas. Sustojam, atsigeriam arbatos, ir ieškom toliau. Nes išorinis pasaulis - tėra iliuzija. Mes gimstam ir mirštam. Mes ieškom tam, kad iliuzija mūsų neįtakotų. Mes gyvename sau, nes ir mirsime sau. Žmogus Tu geras, tik Tu nusistatęs kardinaliai prieš tokius dalykus, kurie mūsų gyvenimą nudažo ryškesnėm spalvom. Tūsai, plotai ir alkoholis to nepadaro. Ne.
Mes netikim į Dievą, kartais neigiam jo egzisteniją, o aš apskritai nuo to kartais susilaikau, nes palaikau logikos dėsnius. Tu tiki į Dievą ir tiki, kad Tau tai neša laimę, nors biblijos Tu neišstudijavai, ir Tu bandai man įrodynėti, koks svarbus yra tikėjimas, pats Dievas. Aš myliu logiką. Nes kai ją turi, Tu tiesiog turi. Tai ne tikėjimas, kurį gali interpretuoti 1001 būdu. Logika yra logika.
Patinka Žakas Fresko, jo dėstoma filosofija, ir siekis jo geras - skurti nekintančią kalbą, kuri turėtų vieną reikšmę. Visai kaip logika. Jis sako: "Kodėl mes sakome - "Geros dienos", bet ne "gero gyvenimo"?". Rimtai.
Tik. Ar tai nesužlugdytų mūsų? Kiekvienas mes matome savo akimis ir girdime savo ausimis, suvokiame viską ir filtruojame savo smegenimis. Žinoma, tokia kalba palengvintų viską, bet, man atrodo, žmonės mirtų. Būtų užverbuoti ir Žemė taptų marijonečių planeta.Iš dalies, jau dabar tokiais esame, bet dar ne. Su ta kalba - taptumėm tokiais. Žinoma, į jo (Žako Fresko) filosofinį supratimą tos kalbos reiktų dar giliai pasinerti, gal pati suvokčiau esąs dabar neteisi ir suvokčiau tikslingus jo siekius, bet šiai minutei, aš to atsisakyčiau.
Čia tik penas Tau pamąstymui - ką duotų ir ką atimtų iš Tavęs vienareikšmė kalba?

Myliu logiką, tai ir klausiu: kodėl?
Nenuilstantis noras vis sužinoti kodėl.
Nenuilstantis noras justi jaukias akimirkas.
Nenuilstantis noras girdėti Tavo balsą.
Nenuilstantis noras justi Tavo rankas.

P.S. Bijau žmonių.