Poezija. Sapnai. Geras derinys. Ypač, kai nė vieno iš šių dviejų dalykų negali atsisakyti.
Sapnai juokina. Būčiau susapnavus tą keistai realų sapną prieš du mėnesius - ryškiai į tai sureaguočiau ir laikyčiau tai ženklu. Juk sapne buvo realūs vaizdai, kuriems egzistuoti realybėje trugdo mano baimė. Bet aš nekenčiu gyvenimo "ženklų", nes nežinau, ką daryti tokį daiktą laikant rankoje. Su kuo jį valgyti?
O dabar aš tik juokiausi.
Bijau gyvenimo. Gyvenimas - žaidimas, nuolatinė kova, ėjimas ir ieškojimas, pasimetimas, pagalbos teikimas ir priimimas,molis. Nors bijau - gyvenu, žaidžiu molį, priimu pasimetimus ir teikiu ieškojimą. Aš gal stipri, jog gyvenu su tokia baime. Tik ji liūdina. Žodžiais to neatsikratysi. Žodžiai - pasakei, ir išėjo. Nebesugrįš. Baimė - įvardinai, bet ji liko Tavo viduj įsikabinus tingynio nagais.
Erzina nesupratingi žmonės. O gal tie žmonės, kurie tik manęs nesupranta. Arba tiesiog. Nu koks skirtumas toji išvaizda? Ar mane pakeistų mano plaukų spalva? Aš būčiau ta pati tiesiognu su savomis kosmoso terpėmis. Kodėl kitoks supratimas laikomas nuodėme, tipo - fu, nenormalu, kodėl šitaip? Juk yra taip. O jei mes nekenčiam sistemos ir gyvenam ne jų, o savo gyvenimą? Pavydėk, mes ieškom, mūsų visas gyvenimas - nuolatinis ieškojimas. Sustojam, atsigeriam arbatos, ir ieškom toliau. Nes išorinis pasaulis - tėra iliuzija. Mes gimstam ir mirštam. Mes ieškom tam, kad iliuzija mūsų neįtakotų. Mes gyvename sau, nes ir mirsime sau. Žmogus Tu geras, tik Tu nusistatęs kardinaliai prieš tokius dalykus, kurie mūsų gyvenimą nudažo ryškesnėm spalvom. Tūsai, plotai ir alkoholis to nepadaro. Ne.
Mes netikim į Dievą, kartais neigiam jo egzisteniją, o aš apskritai nuo to kartais susilaikau, nes palaikau logikos dėsnius. Tu tiki į Dievą ir tiki, kad Tau tai neša laimę, nors biblijos Tu neišstudijavai, ir Tu bandai man įrodynėti, koks svarbus yra tikėjimas, pats Dievas. Aš myliu logiką. Nes kai ją turi, Tu tiesiog turi. Tai ne tikėjimas, kurį gali interpretuoti 1001 būdu. Logika yra logika.
Patinka Žakas Fresko, jo dėstoma filosofija, ir siekis jo geras - skurti nekintančią kalbą, kuri turėtų vieną reikšmę. Visai kaip logika. Jis sako: "Kodėl mes sakome - "Geros dienos", bet ne "gero gyvenimo"?". Rimtai.
Tik. Ar tai nesužlugdytų mūsų? Kiekvienas mes matome savo akimis ir girdime savo ausimis, suvokiame viską ir filtruojame savo smegenimis. Žinoma, tokia kalba palengvintų viską, bet, man atrodo, žmonės mirtų. Būtų užverbuoti ir Žemė taptų marijonečių planeta.Iš dalies, jau dabar tokiais esame, bet dar ne. Su ta kalba - taptumėm tokiais. Žinoma, į jo (Žako Fresko) filosofinį supratimą tos kalbos reiktų dar giliai pasinerti, gal pati suvokčiau esąs dabar neteisi ir suvokčiau tikslingus jo siekius, bet šiai minutei, aš to atsisakyčiau.
Čia tik penas Tau pamąstymui - ką duotų ir ką atimtų iš Tavęs vienareikšmė kalba?
Myliu logiką, tai ir klausiu: kodėl?
Nenuilstantis noras vis sužinoti kodėl.
Nenuilstantis noras justi jaukias akimirkas.
Nenuilstantis noras girdėti Tavo balsą.
Nenuilstantis noras justi Tavo rankas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą