- Gerai.
- Bet nenuvertink savęs.
- Gerai.
- Neniekink gyvenimo.
- Gerai.
- Bet nebūk laimingesnė už mane.
- Gerai.
- Gyvenimas - tai dovana.
- Gerai.
- Bet ne visi jos verti.
- Gerai.
- Stenkis kuo mažiau suklysti ir visada elgtis teisingai.
- Gerai.
- Bet elkis teisingai mano atžvilgiu.
- Gerai.
- Naudokis žodžio laisve.
- Gerai.
- Bet nebandyk iškelti į viešumą savo kalbomis aktualių problemų, kurios pakenktų mūsų reputacijai.
- Gerai.
- Būk savimi.
- Gerai.
- Bet nekalbėk apie savo prigimtį ir nesijausk kažkuo kitu, nes Tu tik žmogus.
- Gerai.
- Būk normaliu žmogumi.
- Gerai.
- Bet netapk pilka mase.
- Gerai.
- Kurk savo gyvenimą ir gyvenk jį įdomiai.
- Gerai.
- Bet būtinai iššvaistyk bent 16 savo gyvenimo metų tam, kad įgytum išsilavinimą, kuris vargu ar Tau suteiks taip trokštamos laisvės, greičiau tik sunaikins Tavo asmenybę ir pavers robotuku nuo jaunų dienų; susirask pelningą darbą, iki tol pradirbus 20-čia skirtingų vietų, ir jauskis nepatenkinta dėl netinkamų darbo sąlygų ar blogų perspektyvų, kurių taip ir neatsirado per 10 darbo metų; turėk daug draugų ir būk labai socialiai aktyvi, bet būtinai visus už nugaros keik, nes jie Tau nepaskolina pinigų, o ir šiaip, jie juk kvailesni už Tave; sukurk šeimą ir net negalvok apie tradicijų griovimą, juk reikia pratęsti giminę ir didinti gimstamumą mūsų skurdžioje šalyje; rūpinkis savo tėvais alkoholikais senatvėje, juk būtent jie suteikė Tau gyvybę (pamiršk, kad galbūt mažai tetrūko, kad jie būtų ją ir atėmę), juolab, mes tėvų nesirenkame, tad kišk į burną savo čiulptuką ir tylėk; ir būtinai numirk prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano apytuščio miestelio bute, už kurį dar 20 metų po mirties turėsi mokėti paskolą, kuriame mirsi viena, nes kaimynės bobutės neleido auginti jokių aukštesnės (pasak jų - žemesnės) gyvybės formų.
- Ne.
- Juk...
- Ne.
Sako, žmonių gyvenimuose nutinka tam tikro amžiaus lūžiai. Tie lūžiai grynai gyvenimo, ne asmenybės. Žmonių gyvenimo lūžiai.
Aš nujaučiu artėjančią klaidą. Žmonės linkę klaidas labai sureikšminti ir jų bijoti. O aš...
Ji nebijo. Ji rizikuoja ir visas klaidas laiko vieninteliais teigiamais dalykais jos gyvenime.
Viskas, kas iš tiesų yra mano ir ką teturiu, yra mano galvoje. To niekas neatims, vargu, ar kas bent dalį to supras, bet supratę - nepalieka.
Aš pajutau savo prigimties apimtį. Neleisiu manęs naikinti. Sieksiu to, ko noriu, net jei tam prireiks padaryti tūkstantį gyvenimo klaidų.
Visiems pakeleivingiems padarams išgraviruoju po mažytį žodelį "ačiū" akmeny, kurį nešiojuosi su savimi.
Monologai, kurių klausosi dviese. Tylėjimas - stipriausias ginklas prieš... mane. Tačiau man nedaug trūksta, kad tapčiau tokia pat stipri, kaip pats tylėjimas. Visi galų gale pavirsime į dulkes.
Egzistencijos siekių aprašas 02:01 nakties.
