Tik pasilik.

Kai naktis būna šviesesnė, nei kitos naktys.

Kai neverkiant rieda ašara.

Kai toji ašara rieda tuomet, kai jau nuleidai rankas.

Ir ji nepasiekia tikslo. 

Nebūk ašara.

Tai dar vienas lašas iš Tavo taurės, kuris rodo, kad Tu dar gali pakelti rankas ir išgerti savo pergalės taurę.

Jei nori išgerti prabangaus vyno, turi laimėti prieš gyvenimą,kad toji taurė to prisipildytų.

Juk nesinori kilnoti tuščios taurės.

Skauda, kai negali pasakyti žmogui, dėl ko eini iš proto. Net kai tai artimas Tau žmogus.

Skauda, kai žmogus žino, kodėl eini iš proto, o jis apsimeta, kad nemato.

Susikursiu savo perspektyvą, susikursiu savo gyvenimą, kurį gyvensiu savaip, kurį gyvensiu aš, kuris bus geras tiek, kad netektų gyventi praeitimi.

Sako, kad nuo tam tikro amžiaus, žmogaus nebepakeisi. O aš atiduosiu visą gyvenimą, kad tai paneigčiau.

Man vis dar neįgalūs žmonės atrodo tiek patrauklūs, jog mielai su jais dirbčiau. Nes jie labiausiai panašūs į tikruosius žmones. Gal aš jiems padėsiu. Gal jie man padės.

Aš padarysiu viską, kad pamatyčiau kitų šypsenas ir viską, kad kiti pamatytų mano šypseną, o ne skausmą.

Mano gyvenimas klostosi maždaug pagal mano skaitomas knygas. Tiksliau ne "gyvenimas", bet "vidinis pasaulis" veikia taip, tarsi pagrindinio knygos veikėjo. Visi išgyvenimai, savijauta. Nežinau, geras dalykas, ar ne.

Taip.

Kodėl žmonės pasimetę. Nutiesę per amžius tiek kelių tam, kad pasiektų savo, dabar beveik visi pasimetę. Tie, kas naudojasi protu. Nors.. kažin, ar mes juo naudojamės.

Sunku per prievartą išmesti žmogų iš gyvenimo.

Draugą. Su kuriuo gera bendrauti, bet būtent dėl to gero bendravimo, nerandi sau ramybės. Koks ramybės skonis?

Pykit nepykit.

Keistos nuogos akys.

Pati darkau vidų.
Vidinis gyvenimas? Neramesnis už audrą, ūžiančią pro plačiuosius vandenis.
Sumišusi, pakrikusi, pasimetusi, baigianti išprotėti, su nuolatiniu galvos skausmu, kenčianti ir visą tai puikiai slepianti. Ir čia ne problema.
Sunku? Taip.
Man sako - nebijok kalbėti. Aš bijau būti nesuprasta. Tai sunku paaiškinti. Žodžiai turi būti protingesni už tylą. Pasimečiau... o ar aš turiu ką pasakyti protingiau už tylą?
Tyla atrodo tokia kupina kažko. Visai kitaip, nei aš.
Mačiau senyvą žmogų apžiūrinėjantį antakapius. Gaila. Matyti tai buvo... sunku? Tai buvo vienintelis veiksmas, kuris atitraukė tądien mano dėmesį einant tąja tuščia, pritvinkusia tvankaus oro ir šlykščių žmonių suraukytų veidų gatve. Norėjosi nusukti nuo tikslo, užsukti į tą antkapių aikštlę ir išvesti jį iš ten. Pasakyti "dar nelaikas". Žinoma, jis pamuštų mano koją su savo ramentu rėkdamas, ką aš čia darau, baidyklė, vėjo vaikas, kaip tai NELAIKAS, jei ne dabar, tai kada? Taip, jam nebeįrodysiu, kad gyvenime dar yra ką nuveikti. Ne.
O gal reikėjo prieiti šalia ir komentuoti, kokie neskoningi antkapiai? Pasiūlyti savo? O gal būtų užtekę jo patarimo, kokį antkapį man užsisakyti.
Tiek jau to.
Žinai, aš Tau nesakiau ir vargu, ar kada pasakysiu. Vėl sapnavau sapną su Tavimi.
...
Pabudau, sapną prisimenu dar dabar, ir gyvenu Tavo šypsena, nesvarbu, kad tai kainavo mano gyvybę. Ir tai buvo ne tik "sapnas", tai buvo vaizdu perteiktas dabartinio, vidinio mano gyvenimo siužetas. Ir aš vis darau tą pačią sumautą klaidą nors žinau, kad teks mirti tamsoje. Prisižadėsi, kad susitiksim, pamatysiu, apkabinsiu, o aš kaip tuščiavidurė avelė bėgsiu. Tik aš bėgsiu žinodama pabaigą, bet vis tiek aukosiuos.
Tu... Tu tiesiog dingsi, ir tęsi savo gyvenimą, lyg mano pėdsakų jame nebūta.
Atsiprašau, tai nebepasikartos.
Nesu aš nei vaikas, nei žmogus, nei maža mergaitė. Esu tuščiavidurė avelė. Ant jos nepyksta niekas.