Vidinis gyvenimas? Neramesnis už audrą, ūžiančią pro plačiuosius vandenis.
Sumišusi, pakrikusi, pasimetusi, baigianti išprotėti, su nuolatiniu galvos skausmu, kenčianti ir visą tai puikiai slepianti. Ir čia ne problema.
Sunku? Taip.
Man sako - nebijok kalbėti. Aš bijau būti nesuprasta. Tai sunku paaiškinti. Žodžiai turi būti protingesni už tylą. Pasimečiau... o ar aš turiu ką pasakyti protingiau už tylą?
Tyla atrodo tokia kupina kažko. Visai kitaip, nei aš.
Mačiau senyvą žmogų apžiūrinėjantį antakapius. Gaila. Matyti tai buvo... sunku? Tai buvo vienintelis veiksmas, kuris atitraukė tądien mano dėmesį einant tąja tuščia, pritvinkusia tvankaus oro ir šlykščių žmonių suraukytų veidų gatve. Norėjosi nusukti nuo tikslo, užsukti į tą antkapių aikštlę ir išvesti jį iš ten. Pasakyti "dar nelaikas". Žinoma, jis pamuštų mano koją su savo ramentu rėkdamas, ką aš čia darau, baidyklė, vėjo vaikas, kaip tai NELAIKAS, jei ne dabar, tai kada? Taip, jam nebeįrodysiu, kad gyvenime dar yra ką nuveikti. Ne.
O gal reikėjo prieiti šalia ir komentuoti, kokie neskoningi antkapiai? Pasiūlyti savo? O gal būtų užtekę jo patarimo, kokį antkapį man užsisakyti.
Tiek jau to.
Žinai, aš Tau nesakiau ir vargu, ar kada pasakysiu. Vėl sapnavau sapną su Tavimi.
...
Pabudau, sapną prisimenu dar dabar, ir gyvenu Tavo šypsena, nesvarbu, kad tai kainavo mano gyvybę. Ir tai buvo ne tik "sapnas", tai buvo vaizdu perteiktas dabartinio, vidinio mano gyvenimo siužetas. Ir aš vis darau tą pačią sumautą klaidą nors žinau, kad teks mirti tamsoje. Prisižadėsi, kad susitiksim, pamatysiu, apkabinsiu, o aš kaip tuščiavidurė avelė bėgsiu. Tik aš bėgsiu žinodama pabaigą, bet vis tiek aukosiuos.
Tu... Tu tiesiog dingsi, ir tęsi savo gyvenimą, lyg mano pėdsakų jame nebūta.
Atsiprašau, tai nebepasikartos.
Nesu aš nei vaikas, nei žmogus, nei maža mergaitė. Esu tuščiavidurė avelė. Ant jos nepyksta niekas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą