Aš vieniša viltis...
Baik.
Nustok.
Sustok ir nepradėk.
Stop.
Radau vieną, praradau kitką.
Niekada negalvojau, kad taip skauda verkt dėl draugų. Verkimas pasidarė gerai. O sakė geriau, nei Tavo giesmė nuskambėjus toli. Reikia nustoti citavuus dainas.
"Suvedinėdamas asmenines sąskaitas, nesidenk muzika - kalbėk vienaskaita".
Aš pabandysiu.
Nuryjau seiles, ir pasidarė negera. Nebeužtenka giliai įkvėpti, iškvėpti, atsidusti. "Aš" - glitus daiktas, kurio ilgai rankose neišlaikysi. Man nepavyko. Aš jį pamečiau, jis nukrito ant žemės susibraižė, prilipo daug smulkių smėlio dalelių, kurios buvo paliestos kitų asmenų tūkstančius kartų, ir "aš" prarado savo pradinę būseną. Dabar jis kitoks. Dabar jis pasikeitęs ir nebe toks geras. Ir taip vis blogiau ir blogiau. Pameti, begalę laiko praleidi ieškodamas, paimi į rankas, ir jau toks laimingas, tik šast, ir vėl pametei.
Pamečiau.
Tiek daug sakančių, ant vienos rankos pirštų nesuskaičiuočiau kiek, kokia aš gera. Tiek sakančių, kad aš neverta to, ką turiu. Esu verta daugiau. O aš visų kitų prašau įrodymų. Nes pati jų ieškau.
Netylėkit. Skauda - rėkit.
Niekas manęs vardu nešaukia. Kam reikia bėgt nuo manęs...
AŠ VĖL CITUOJU.
O Tu šauk. Kiekvienas žmogus yra vertas ir nusipelnęs pagalbos. Visi turi teisę kalbėti, rėkti, šaukti ir prašyti pagalbos.
Aš maniau, kad be Tavęs negaliu. Žinau, kad negaliu, nes Tu lyg ir dalis mano gyvenimo buvai. O Juk gyvenimas - žmonės. Tu buvai mano žmogus. Ar bent jau norėjau, kad taip būtų. Buvo iš mano pusės, Tau aš buvau... nežinau... atvėsinantis vėjas? Kurio reikia tik tada, kai apėmęs tinginys, karšta, ir nėra ką veikti. Tik tada, kai atrodo, kad iki pilnos laimės reikia prisišaukti vėją.
Žmonės vienu metu yra nuostabūs padarai, jie yra stebuklas, galintis sukurti kitą stebuklą ir pačios šlykščiausios kraują siurbiančios dėlės, ne tik kraują, bet visą Tavo esybę siurbiančios dėlės, griaužiančios žiurkės, kurios nori išgraužti skylę Tavo gyvenime, ir tik susidėvėjus, po ilgo laiko, kai jau išsigulės vieta gyvenime, jie atras naują irštvą ir kursis ten, Tavo gyvenimę palikę angą. AŠ JŪSŲ NEKENČIU.
Aš stengiausi, bet gal šiandien supratau, kad aš galiu keisti viską tik tada, kai Tavęs nebebus. Turi ją, turi jas, turi jį, turi juos. Aš pabūsiu vėjas. Be rankų, be formos, be sielos, tik energija. Jėga.
Tu esi toks?
Tu esi tokia?
Iš Tavęs galima visko tikėtis?
Bet vėjas niekada nieko nesitiki.. Jis juda.
Aš norėjau judėti, nors po žingsnelį, bet dabar spjaunu ant Tavęs, ar bent jau kaupiu jėgas tam. Nes aš galiu keisti.
Ir sunku, kai laikai mirtį rankose. Mirštančio žmogaus veidas yra baisesnis už biausiausią siaubo filmą.
Tos akys, kurios būna tuštesnės nei bet kada. Tos akys, kurios siekia šviesos. Tos akys, kurios matė daugiau, nei matė jūros banga. Tos akys, kuriose skausmo daugiau, nei žmogus gali ištverti.
Atlaisvink tas mintis, kurių geidžiau.
Man gyvenimas tai lapai, o tiems lapams - medis. Ką.
Aš sucitavau pusę jo dainų.
P.S. Ir taip kiekvieną dieną. Taip.
P.P.S. Bet ar žinai, kad Tu man niekas dabar?
P.P.P.S. Gal ir kartojasi (net ne gal - juk sakiau, kad gyvenimas - tai ratas), bet šįkart viskas tvirčiau. Vėjas įgavo didesnę jėgą ir daugiau šilumos, deja, ne iš Tavo pusės. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą