Jei būna, tai pamirštu viską.
Sėdėjau ten, kalbėjo man apie kinikus.
Neskaitant kitų, jie šaunuoliai.
Toks jausmas, jog kažkas nori mus išmokyti būti kinikais. Ar gal net mes patys to siekiame. Išmokti jų gyvenimo būdo.
Sakau, kad reikia pagalbos, o iš tiesų, pagalba manyje. Ar Jūs tikrai manęs nekenčiate? Ar yra nors vienas toks žmogus? Aš bijau, ką aš pati pagalvosiu apie save, žengus kitą žingsnį. Problema manyje ar man naikinti save?
Išsinuomokim kartu butą Vilniuje. Pėstute - 30 minučių nuo senamiesčio. Eisim kartu gerti kavos ar vyno, o gal užteks arbatos. Mykolaitis ar Razauskas - štai kur klausimas.
Atgaiva sielai? Ne, negirdėjau. Mano siela blaškoma pavasarinių vėjų, ką kalbėti apie protą, kuris mane mėto kaip teniso kamuoliuką į sieną. Sako - jaučiu, kaip mane virškina gyvenimas. Aš suvokiau, kad jaučiu ne tik "šiaip virškinimą", bet jaučiu kaip gyvenimo skrandžio sultys persigeria per mano menkus rūbus ir jau veržiasi vidun.
Kodėl žmonės taip bijo atvirai kalbėtis? Žinai, man šiandien buvo sunku. Tu vakar sakei, kad ryt pakalbėsim, o šiandien nuo žando savo prižiūrėtomis rankomis braukei džiaugsmo ašarą. Man skaudėjo. Žinoma, džiaugiausi dėl Tavo laimės, bet visa tai, ko Tu nematai žiūrint į mane, sudaro juodą tuštumą. O gal tuščią juodumą. Lyg ir nebesvarbu jau. Įsivaizduok trimatę juodą dėmę. Ją apvilk mano išorine išvaizda. Rezultatas būsiu aš.
Sėdau ant dviračio ir jau net nusišypsojau - pagaliau pabėgsiu! Kojos sukosi ratu, girgždėjimas, garsai, muzika. Akis bijojau pakelti aukštyn, težiūrėjau, kaip vienodai ir kaip skubėdamos sukosi kojos. Lyg ne aš, o jos norėtų pabėgti. Ir tas susiliejantis vaizdas, lyg va va, jau tuoj, skrisiu ir atsiskirsiu nuo kūno, ir jau taip gera pasidarė, bet gyvenimas man trenkė per žandą taip stipriai, jog vos spėjus susigaudyti esamoje situacijoje, man beliko mynti toliau ir žiūrėti į kelią, ko aš nemėgstu.
Ne tai, kad aš galvoju, kad neverta, bet tai, kad aš suvokiu, jog čia viskas beviltiška, ir nuo to nepabėgsiu. Nemoku su tuo susigyventi. MAN N-E-G-E-R-A. Tik tiek tegaliu pasakyti. Jei bandysi duoti man kvailą patarimą ir įžeidinėti - Tau nepavyks, aš nieko nekeisiu. Nes tik vienas žmogus tam gali padėti tašką. Ir tai ne aš.
Baikit. Nesakykit nieko, nors Jūs man nieko ir nesakot. iujewifw BET JAU KAI PASAKOT, tai verčiau sedėsiu prie medžio ir klausysiuos jo, kaip jis auga. Aplink, tarsi vien robotai tevažinėtų.
TU NESI LAIMINGAS, JEI LAIMĘ IŠ TAVĘS GALIMA ATIMTI. Kinistai geri... Aš irgi noriu laimę susikurti savyje ir būti laiminga savimi, ne daiktais. Žiūrėkit: jei aš atimčiau iš eilinės panelės, tos su išpešiotais ir naujai nupaišytais antakiais, iš tos, ilgomis blakstienomis, KURI TIK TUŠĄ TENAUDOJA, jei iš jos atimčiau kosmetiką ir telefoną. Ar ji būtų tokia pat laiminga, kaip iki tol? O jei aš iš jos atimčiau rūbus? Ar ji susidegintų kaitrioje vasaros saulėje?
Tu savęs paklausk, ar be daiktų, supančių Tave, liktum toks pats laimingas? Nesuteik savo laimei jokios formos, neįdėk jos į jokį daiktą, pasilik ją tik savyje.
Nesiruošiu žudytis, ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą