Nebus eilėraščio, nes lietaus kambarys šią akimirką atrodo reikšmingesnis, ramesnis, tobulesnis, gražesnis nei bet kokios mano eilės. Žinai, tos eilės tik galvoje.
Niekas neprispildė prasmės, bet lyg niekas jos ir neprarado. Viskas vietoje, tik ne Tu. Žinai, aš visai gal ir norėčiau, kad būtum šalia. Tada netektų skaityti. Tada pakaktų tik klausyti.
Ir man visai nesvarbu, kas Tu toks ar tokia. Eime kartu, į plačius laukus siaurais takeliais, atsigulsime skersai jų ir narpliosim plačiųjų materijų ploniausius siūlelius.
Tas pavasarinis vėjas veikia, jauti? Atrodo, štai čia, čia ir dabar, toji nuostabioji mintis rutuliojasi į deimančiuką (tas žodis mane iškart užkabino) ir toje pat vietoje pavasarinis vėjas viską nupučia. Kodėl? Manau, pavasarinis nuo rudeninio vėjo skiriasi tik tuo, kad jis laikui bėgant šiltėja. Ar tai reiškia, kad nupūsti dalykai irgi sušils? Jie galutiniame taške sustos ir apglėbs savo šiluma, taip suteikdami Tavo gyvenimui saulės spindulio kristalėlį?
Žmonės žmonėmis, bet kodėl mes nekenčiame vienas kito?
Žmonija. Tu juk esi jos dalis. Tavo artmieji, draugai, Tavo mylimasis ar mylimoji yra to dalis. Tu sakai "nekenčiu žmonių" ir visi supranta, kad kalbi apie pašalinius asmenis, esančius aplink Tave. Aš irgi taip sakau. Visi supranta, kad žmogaus veikla gamtai yra bloga, kad tarp žmonių vyksta atranka ir išlikimo kova. Žmonės nustato ribas viskam, kol tuo metu dalis tų pačių žmonių griauna ribas ir nekenčia tų ribų autorių. Ir aš taip darau.
Mes norime būti išklausyti, suprasti, mes nenorime sedėti vietoje, mes turime ausis, tačiau jomis nesinaudojame. Turime burną, kurios paskirtis jungti žmones, o mes ją naudojame šlamštui. Pykstame, kai mūsų prašo naudoti burną pagal paskirtį. Tada tylime. Ir nors atrodo, kad mokame tylėti, mes tylime ne vietoje ir nelaiku. To dažniausiai nesuvokdami, kaltiname kitus, kodėl jie nesiklauso ir nesirūpina mumis. Aš irgi taip darau.
Tik nepagalvok, kad man liūdna.
Šiandien sesuo paklausė - kam Tau mano nuotrauka?
O aš tenorėjau nufotografuoti ją sėdinčia automobilyje ir valgančią sausainį, apsivilkusią darbiniais rūbais.
O aš tepasakiau, kad noriu turėti ją.
Aš noriu kartu su Tavimi nuotraukos. Aš noriu sedėti su Tavimi lietaus kambarje, vienas prieš kitą, žiūrėčiau Tau į akis, ir nežinia, ar mes nusijuoktumėme, ar apsikabntumėme, ar susimąstytumėme, nes akyse pamatytumėme daug. Gal net išsigąstumėme, nes akyse pamatytumėme daugiau, nei tikėjomes pamatyti.
Man tik reikia Tavo sutikimo. Mano smegenys minkštesnės nei įprastai.
Nieko nebus, nebent tik gerai. Prašau, patikėk savimi. Nusišypsok, ir lauk apkabinimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą