Ar viskas pasibaigia, ar niekas neturi pabaigos?
Pradžioje atrodo, kad nereikia daryti, bus blogai.
Kai tai įvyksta, telieka pripažinti: "taip turėjo būti".
Kas tie žmonės, kas tie žmonės. Veikiau gyvuliai.
Atsikratykit visų kvailų stereotipų, standartų.
Gyvenimas yra viskas, kas egzistuoja ir vyksta už
"rėmų". Tavo "comfort zone" ir yra tie rėmai.
Laikas neegzistuoja. Jie neegzistuoja. Egzistuoji tik Tu ir tai. Tie laiškai, kurie skirti ne Tau. Tas noras, kad būtent Tau būtų skirtas nors vienas laiškas. Kas Tu toks? Aš dar nežinau. Tik žinau, kad "taip turėjo būti". Viskas gerai, ir aš pasistengsiu subalansuoti ne tai, ką balansuoja jie, tie baikštūs, kupini baimių ir durnų įsitikinimų bei begalinio pykčio padarai - mitybą, o subalansuoti save. Stengsiuos nepaslysti šliaužiant žvyrkelio takais.
Jau pradžioje padėjome antspaudą ateičiai. Tai žavinga.
Koks nuostabus sutapimas! O gal geriau - atsitiktinumas. Tu būsi mano geras atsitiktinumas. Ar net jau esi. Kai nebematau "atsitiktinumo" rezultatų, gal geriau, aplinkybių, kad Tu egzistuoji, tai mane liūdina ir priverčia mąstyti, kad tai buvo tik sapnas. Sapnas, kupinas velnių.
Sunku. Bet to ir reikalauja balansavimas. Įtampa. Tu vertas jos.
Aš tikiuosi, kad Tu esi tiesa.
