Na, kaip ir eilinę naktį, ėjau nuobodžiai pažįstama gatve ir mąsčiau, kad reikia parašyti apie įkvėpimą. Naktinių pasivaikščiojimų metų kažkokį malonų jausmą, norą kurti žodžius ant balto popieriaus lapo sukelia net menkiausias šešėlį metantis akmenukas, kuris pasimaišė po kojomis, pasirideno ne ten, kur vertėjo (tada pagalvoji, kad tikslios vietos akmenukai ir neturi; koks poetiškas suvokimas, huh), ar tarp neperiodiškų vėjo gūsiu į tave atsitrenkęs Tas neeilinis, kitoks oro gūsis.
- Manau, kad tai poetiška. Man tai patinka. Bet nepatinka poetai.
Prisiminiau, kad nėra poeto, kuris nebūtų parašęs eilėraščio apie įkvėpimą, ar bent jau tokio, kuris nebūtų bandęs tokio parašyt. Prisiminiau, kad nėra prozininko, kuris nebūtų parašęs apie poetus, kurie turi eilėraštį apie įkvėpimą, na, ar bent jau tokio, kuris nebūtų norėjęs apie tai parašyti.
-Nenoriu rašyti-
Pažvelgiau į pusiau apšviestą eilinės gatvės pakelėje stovinčio eilinio medžio šaką.
Šakos šešėlis norėjo parodyti kryptį minčių, kurių negebu valdyti ir kurių nesuvaldžius, gali prasidėti vidinis mūšis tarp (griausiu atveju) dviejų kūrinių galvoje. Nuliūdau, kad gamta su manimi nekalba.
Ji nori parodyti kryptis, vietas, žmones, vandens tekėjimą, vėjo būvimą, bet niekada nepasako nė žodžio.
"Viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas bus gerai", - kartoja galvoje mergaitė. Nutilusi akimirkai, pati sau pasakė "Žinau, kad mano balsas tavęs neramina. Reikia kitokio tembro tavo sielai. Atsiprašau, kad jos nesaugojau, atsiprašau, kad dabar sunku surasti toną, kuris užpildytų tas sielos žaizdas, kurios atsirado dėl mano neatsargumo. Man čia nesaugu, aš dingstu", - prasidėjo monologas, kurį reikia tuoj pat nutildyti.
Nevalia pilti kažkokios keistos konsistencijos jausmų ar minčių ten, kur viskas, kas žmonėms rūpi, tėra būdai, kaip atkreipti į save dėmesį. Nebežinau, kas tikra, nebežinau, ką reiškia jaustis gyvam. Nežinau, ką reiškia jaustis viduje taip, kaip jautiesi išorėje. Nebežinau, ką reiškia būti "vienu kūnu,viena siela". Nebežinau, kaip bendrauti su tais, kurie kalba apie dalykus, kurie yra per daug blankūs, kartais per daug kvaili, kad užsiliktų kažkur ten, kur nežinau.
Aš bandžiau būti geru žmogumi. Pritrūkau jėgų, nes visi labai pamėgo tuo naudotis labai šlykščiais būdais ir to visiškai nevertino. Bandžiau būti savimi, tačiau visi nuo manęs nusisuko. Bandžiau būti visuomenėj priimtinu padaru, bet pati pradėjau šlykštėtis savimi, nes praradau tikrumo jausmą.
Nebežinau, kuo būti.
Mergaite, prašau, grįžk...
