Naktis + rūkas + šaltis - Tu = beveik tobula.

Naktyje aš galiu nesislėpti. Mano žingsniai tampa neįprastai lėti. Žingsiai kupini ramybės ir be jokio tikslo. Tarsi sklandyčiau ore. Norisi priklausyti tik vienam.
Dieną aš slėpiuosi. Mano žingsniai tampa sunkūs, tarytum kojos būtų aprištos plytomis. Žingsniai kupini įtampos, sunkumo, nerimo, kažkokio tikslo siekiamybės. Tarsi eičiau savo kartuvių link. Norisi tiesiog pabėgti.
Ramus miestas. Tiesą sakant, man nelabai įdomios mano problemos. Kokios jos buvo, kokios jos bus, kokių jų yra. Tą akimirką aš jaučiu, kad vienintelė mano problema - Tavo nebuvimas čia. Mano problema. Tai dar vienas sunkumas.
Kai miesto žibintai tiesiasi aukštai virš gatvių, tarsi žirafų galvos virš krūmynų, kai visas miestas miega ir tik paklydęs praeivis vaikšto nežinant savo kelio, kai aš tampu gatvės vaiduokliu, žengiančiu virš jos, kai nuo tamsios mirties mane skiria tik netinkamas traukinių tvarkaraštis, kai nuo Tavęs mane skiria tik keli tūkstančiai metrų, man nepakanka gaivaus,  minčių skiedikliu prisotinto oro.
Man nepakanka popieriaus lapo ir rašiklio. Nepakanka ir garsų ausyse, liečiančių įvairiausius sielos kampus. Nepakanka net žinios, kad Tu esi.
Nepakanka savęs. Nepakanka to. Norisi nors kartą būti užtikrinta esama situacija.

Iš kur ir kada gimsta tas užtikrintumas?

Kai pilki minkštučiai debesys virš mano galvos susidėsto apdraskytos žuvies forma, aš nekontroliuoju savo minčių ir veiksmų. Jei ne tas vasaros vakaras,kai paspaudžiau menkavertį mygtuką "Enter"... "Tavo" kreipinio nebūtų čia.  Nebūtų ir Tavęs.
Aš juk laiminga. Tik toji Laimė apgaubta pilko, gal net skaidriai juodo šydo, kuris, dar tiksliai nesuprantu, arba suaugęs su manimi, arba užsideda karts nuo karto norėdamas tą laimę apsaugoti ir sušildyti, subrandinti.

Ir dar pasakykit, kad mūsų visuomenė nesupuvus. Parodyk aplinkiniams gerą pavyzdį ir jie tave apmėtys akmenimis, už tai, kad "bandai KAŽKĄ parodyti, tipo "neišsišok", "nevaidink kietesnio/geresnio/kitokio".
*Ar Tu ką tik mane pakutenai? Ranka staiga nuslydo nuo atlošo... nežaiskit su manimi, aš ne daiktas. Aš net ne žmogus.* Jie jau įpratę matyti pasaulį nespalvotai. Dabar jie juk turi ryškiausių spalvų TV ekranus. Paradoksalu. Užteko turėti "nespalvotuosius" ekranus ir pasaulis švytėjo ryškiausiomis ir įvairiausiomis spalvomis, tiek čia, tiek viduje. Ar kas nors prašė apsikeisti vietomis?
Jie manęs nepalenks.
Aš gyvenu sau dėl Tavęs.

01:59
Metas apsispręsti.

Per vėlu.

Vis primenu sau, kad gyvenimas - žaidimas.
Ar toks gyvenimo apipavidalinimas nėra per daug vaikiškas ir nerimtas?
Čia mano problema, kad į viską noriu žiūrėti per sudėtingai.
Jei gyvenimas - žaidimas, tai gal jis ir nėra toks sudėtingas?
Kita vertus, tai lyg laboratorinis darbas. Bandymas. Eksperimentas.
Maišai, maišai, maišai, vis maišai į jį kažkokios kitokios medžiagos
tikėdamasis,
kad nenusprogsi. BUM, ir Tu apdegei. Ką kitą kartą darysi?
Įbersi tos medžiagos daugiau, nes Tau patiko.
Štai toks gyvenimo principas, tiesa?
Apdegęs, įberi žiupsnelį slopinančios medžiagos, kad atsigautum, ir jau
kitą akimirką bandai kažką naujo, kad nemirtum iš nuobodulio.
Tu beri kitokios, naujos, neatrastos ir nepažintos medžiagos, eilinį kartą
tikėdamasis,
kad įvyks kažkas gero. Kartais taip ir nutinka, o kartais apdegi dar labiau.
Chemijos pamoka - žaidimas, tiesa? Nevisai.


Pamirštu savo vaidmenį, pamirštu šio žaidimo taisykles, nebematau savęs veidrodyje ir nesijaučiu vampyre. Jaučiuosi skuduru, kuris tereikalingas išvalyti visas nesąmones iš ten, kur kitų akys bijo pažvelgti.
"Tik pasilik
Dar vieną kartą
Ir visą gyvenimą"... ne. Kartais tai atrodo per ilgai, kartais tai atrodo per trumpai, o dabar tai atrodo tiesiog netinkama.

Nesistenk suprasti ir sužinoti visų žaidimo taisyklių. Šis žaidimas - neužbaigtas. Suprask savo "rolę" ir stenkis jos nepamesti. Stenkis ją pamatyti veidrodyje. Stovint prieš veidrodį, pamatyk save. Suprask, kad be Tavęs - visas pasaulis tampa bevertis, nes pasaulis - Tavo. Žiūriu ir matau, kad Tu - atskiras pasaulis.
Kiekvienas yra kažkieno pasaulis.
Savo arba jos. Savo arba jo. Kažkieno. Esi. Pasaulis. Tu.

00:53
pats tas

Neadekvatus supratimas.

Tai tik buvo degtukas, kurį uždegei Tu. Greitai perbrauktas, greitai užsiliepsnojo ir netruko sudegti.
Tai tik buvo būsena. Kuria mėgavausi tiek, keik degė jis. Aš jį ir užgesinau. Blogai padariau?

Visas mano gyvenimas verčia mane elgtis neadekvačiai. O jei viskas šitaip, gal tai tampa adekvatu?
Suprantu tik tiek, kad žmogus esu aš ne toks. Dabar galiu drąsiai žmones padalinti į tris mases:

a) "Pilkoji" masė;
b) "Kitokia" masė;
c) "Palaikančioji" masė.

Kas toji c) masė? Tai aš. Žmogus, einantis gatve, kurį pamatęs "kitokios" masės dalis teigs, kad priklausau "pilkajai" masei. O aš - viso labo aš. Palaikau "kitokius" ir smerkiu "pilkuosius", kai vienu metu priklausau pilkajai masei (tarkime, realiomis akimis žiūrint ir blaiviai mąstant, kalbu apie išorę), ir tuo pat metu smegenys generuoja informaciją, tarsi būčiau "kitokios" masės dalimi. Palaikau "kitokius", nes jie yra pagrindinis reiškinys, palaikantis viską.
Jie.
"Juos" aš minėjau kažkada. "Jie" yra ta masė, kurią noriu tyrinėti. Tiesą sakant, tai ir darau. Suvokiu ir tai, kad tik esant to dalimi, tai ištirti būtų lengviau, suvokti paprasčiau ir informacija apie viską būtų skaidresnė. IR kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad 100% tos masės dalimi niekada nebūsiu. Ir tai liūdina. Mus sieja tik panašios, retkarčiais vienodos, būsenos. Nieko daugiau.
Tarsi egzistuotų dėsnis, kad tos trys skirtingos masės niekada nesusilies į vieną visumą. Viena esybė niekada nesusidės iš šių skirtingų masių. Ir supranti, kad net išdalinus mus po vieną tos masės "molekulę", aš ir Tu - netapsim viena esybe.
Stebiu raides, kuriomis parašyta c) žmonių grupė ir netyčia akyse pasirodo mažas skaičius. Netikslus, svyruojantis ir mažas. Tai liūdina dar labiau.
Trečias dalykas, kuris liūdina - pirmosios masės plėtimasis ir antrosios masės naikinimas. Ar tiksliau - bandymas naikinti. "Pilkosios" masės viešpatavimas.
Tokiu atveju norisi, kad egzistuotų ne įvairios sub-kultūros, o tiesiog suvokimas "aš - žmogus". Ne visi gali vadinti save žmogumi. Kažkada buvo laikai, kai visi buvo žmonės, tačiau ne visi galėjo save vadinti "asmenybėmis". Pamenu, kiek daug diskusijų buvo tomis temomis tiek mokyklos kabinetuose, tiek žiniasklaidoje, tiek internetinėje erdvėje. Dabar atėjo sausros amžius, kuomet net būtybę pavadinti "žmogumi" - tam tikras uždavinys. Tu turi išlikti žmogumi, kitas turi Tavyje pamatyti, kad "Tu - žmogus".
Supranti?

Grįžkime prie degtuko trumpam. Jam sudegus, pėdsakų lieka - tiek besisklaidantys dūmai, tiek pelenai. Nežinau, kuo virstu - vėjo blaškomais dūmais, ar niekam nereikalingais pelenais. O gal virstu energija, kuri uždegs kitą degtuką? Norėčiau Tavyje uždegti žibalinę lempą.
Koks žibalo skonis?

00:50. Mano metas.

Poezijos akimirka.

Nesišauki mirties - 

Ji ragana pikta,

Savo nagus išties - 

Ir baigsis gyvata...

Nepeik gyvenimo

Nekilki per aukštai,

Nes jisai sumanys

Tau keršyti už tai...

Jei tarp žmonių minios

Tu svetimas jauties

Tat laimė niekados

Tau rankos neišties...

[Nežinomas autorius, nežinomas pavadinimas]

Kartoju paskutinį stulpelį.
Suprantu, kad man visuotinės laimės nereikia.
Geriau aš jausiuos svetima žmonių minioje ir
palikus juos ramybėje, sugausiu savo laimę kur kitur.
Ir pati ją apkabinsiu rankomis.
Tačiau visi šie posmai kartu sudėjus - vienintelis dalykas, kurį išsaugojau ir visada laikau savo stalčiuje.

Ateisi, pažvelgsiu Tau į akis ir pamatysiu jose tai, ką slepi savyje nenorėdamas tai paversti į žodžius, kurie lengvai viską sugriauna. Su Tavimi atrodo būtų maloniau tylėti ir kalbėti akimis.

19:20
Anksti.

Šešėlio šviesa.

Ar viskas pasibaigia, ar niekas neturi pabaigos?

Pradžioje atrodo, kad nereikia daryti, bus blogai.

Kai tai įvyksta, telieka pripažinti: "taip turėjo būti".

Kas tie žmonės, kas tie žmonės. Veikiau gyvuliai.

Atsikratykit visų kvailų stereotipų, standartų. 

Gyvenimas yra viskas, kas egzistuoja ir vyksta už

"rėmų". Tavo "comfort zone" ir yra tie rėmai.

Laikas neegzistuoja. Jie neegzistuoja. Egzistuoji tik Tu ir tai. Tie laiškai, kurie skirti ne Tau. Tas noras, kad būtent Tau būtų skirtas nors vienas laiškas. Kas Tu toks? Aš dar nežinau. Tik žinau, kad "taip turėjo būti". Viskas gerai, ir aš pasistengsiu subalansuoti ne tai, ką balansuoja jie, tie baikštūs, kupini baimių ir durnų įsitikinimų bei begalinio pykčio padarai - mitybą, o subalansuoti save. Stengsiuos nepaslysti šliaužiant žvyrkelio takais.
Jau pradžioje padėjome antspaudą ateičiai. Tai žavinga.
Koks nuostabus sutapimas! O gal geriau - atsitiktinumas. Tu būsi mano geras atsitiktinumas. Ar net jau esi. Kai nebematau "atsitiktinumo" rezultatų, gal geriau, aplinkybių, kad Tu egzistuoji, tai mane liūdina ir priverčia mąstyti, kad tai buvo tik sapnas. Sapnas, kupinas velnių.
Sunku. Bet to ir reikalauja balansavimas. Įtampa. Tu vertas jos.
Aš tikiuosi, kad Tu esi tiesa.

23:49

Kas tas gyvenimas, jei jis tik laivas, o bangas valdai tai Tu.

" Ne visi žmonės - žmonės. Jie lyg duona. Šiandien duona, rytoj kebabas"

Kai Rašau rašau rašau.
Nebežinau kam.
Žmonės, iš tiesų, gali savyje slėpti begalo daug. Dar geresnis faktas tas, kad jie net pusės nežino to, ką slepia.
Aš žinau, kad nežinau net tos visos pusės.
Klausau, stebiu, jokiuosi, nustembu, klausau, ką? juokiuosi, sakau, klausau, tyla, sakau, klausau.
Aš slepiu? Einant tiltu, kai tik vidurinę dalį to daikto apšviečia gatvės žibintai, vis mąstau, kaip malonu būtų praeiti pro tą tiltą kartu su Tavimi, nusukti nuo kurso ir eiti pagrindindinės gatvės viduriu šiaip sau.
Gąsdinti vairuotojus. Pamiršti namus. Pamiršti tuos, kurie nekelia šypsenos apie juos pagalvojus.
Nereikia nukeliauti tūkstančių kilometrų tik tam, kad atsipalaiduot. Jausmas toks, kad man gal tik Tavęs ir teužtektų.
Bėda.
Žinai kur? Tavyje. Manyje.
Tu to nedarysi, Tu mąstai kitokia spirale, besisukančia priešinga kryptimi ir tolstančia nuo manęs.
Bet Tavo vaidmuo gali būti suvaidintas kito asmens. Ir lai jei kada toks atsiras - jis tikrai susigyvens su savo "užduotimi", ir jis nebebus aktorius šioje operetėje.
Asmenys? Žmonės? Ne visi žmonės - asmenys. Ne visi žmonės - žmonės. Jie lyg duona. Šiandien duona, rytoj kebabas. Patys save suvalgysim, jei taip ir toliau.
Tai nieko nepakeis.
Kokia aš?
Kamuoja klausimas. Nieko. Vieni dingsta, kiti dingsta, lieku ant kelio viena su panašaus likimo žmogumi ir ką? Pradedu gyvenima matyti guašo spalvomis. O juk pastelė gražesnė.
Gyvenimas prasidės tada, kai pradėsiu eiti savomis kojomis nesiramstant į nieką ir net neieškant, į ką būtų galima atsiremti. Kai nebepalikinėsiu gyvenime savo pirštų antspaudų, kuriuos pamatyti plika akimi neįmanoma. Kai po kiekvieno mano žygdarbio, man statys paminklus ir kurs pasakas apie mane. Ir dar - kai pradėsiu daryti tuos žygdarbius.
Likimas mane muša. Po truputį, po mažutėlį smūgį, kiekvieną dieną dukart (mažiausiai).
Ta duona. Duok, mane bemušantis likime, bent vieną tos duonos trupinėlį. Žinoma, tinkamą. Ačiū.

O Tu, nekreipk dėmesio. Tu retai bepasirodai mano galvoje. Ir žinai, džiaugiuosi. Ateis diena, kai aš darysiu kažką tokio, dėl ko man pavydėsi, o mano atmintis net išgirdus Tavo vardą suklups ir paklaus pati savęs" Kas Jis Toks Per Vienas?". Ir viskas bus gerai. Lai Taviškis likimas Tau išmuša akis.

Pasigardžiuokite.

01:07

Tik pasilik.

Kai naktis būna šviesesnė, nei kitos naktys.

Kai neverkiant rieda ašara.

Kai toji ašara rieda tuomet, kai jau nuleidai rankas.

Ir ji nepasiekia tikslo. 

Nebūk ašara.

Tai dar vienas lašas iš Tavo taurės, kuris rodo, kad Tu dar gali pakelti rankas ir išgerti savo pergalės taurę.

Jei nori išgerti prabangaus vyno, turi laimėti prieš gyvenimą,kad toji taurė to prisipildytų.

Juk nesinori kilnoti tuščios taurės.

Skauda, kai negali pasakyti žmogui, dėl ko eini iš proto. Net kai tai artimas Tau žmogus.

Skauda, kai žmogus žino, kodėl eini iš proto, o jis apsimeta, kad nemato.

Susikursiu savo perspektyvą, susikursiu savo gyvenimą, kurį gyvensiu savaip, kurį gyvensiu aš, kuris bus geras tiek, kad netektų gyventi praeitimi.

Sako, kad nuo tam tikro amžiaus, žmogaus nebepakeisi. O aš atiduosiu visą gyvenimą, kad tai paneigčiau.

Man vis dar neįgalūs žmonės atrodo tiek patrauklūs, jog mielai su jais dirbčiau. Nes jie labiausiai panašūs į tikruosius žmones. Gal aš jiems padėsiu. Gal jie man padės.

Aš padarysiu viską, kad pamatyčiau kitų šypsenas ir viską, kad kiti pamatytų mano šypseną, o ne skausmą.

Mano gyvenimas klostosi maždaug pagal mano skaitomas knygas. Tiksliau ne "gyvenimas", bet "vidinis pasaulis" veikia taip, tarsi pagrindinio knygos veikėjo. Visi išgyvenimai, savijauta. Nežinau, geras dalykas, ar ne.

Taip.

Kodėl žmonės pasimetę. Nutiesę per amžius tiek kelių tam, kad pasiektų savo, dabar beveik visi pasimetę. Tie, kas naudojasi protu. Nors.. kažin, ar mes juo naudojamės.

Sunku per prievartą išmesti žmogų iš gyvenimo.

Draugą. Su kuriuo gera bendrauti, bet būtent dėl to gero bendravimo, nerandi sau ramybės. Koks ramybės skonis?

Pykit nepykit.

Keistos nuogos akys.

Pati darkau vidų.
Vidinis gyvenimas? Neramesnis už audrą, ūžiančią pro plačiuosius vandenis.
Sumišusi, pakrikusi, pasimetusi, baigianti išprotėti, su nuolatiniu galvos skausmu, kenčianti ir visą tai puikiai slepianti. Ir čia ne problema.
Sunku? Taip.
Man sako - nebijok kalbėti. Aš bijau būti nesuprasta. Tai sunku paaiškinti. Žodžiai turi būti protingesni už tylą. Pasimečiau... o ar aš turiu ką pasakyti protingiau už tylą?
Tyla atrodo tokia kupina kažko. Visai kitaip, nei aš.
Mačiau senyvą žmogų apžiūrinėjantį antakapius. Gaila. Matyti tai buvo... sunku? Tai buvo vienintelis veiksmas, kuris atitraukė tądien mano dėmesį einant tąja tuščia, pritvinkusia tvankaus oro ir šlykščių žmonių suraukytų veidų gatve. Norėjosi nusukti nuo tikslo, užsukti į tą antkapių aikštlę ir išvesti jį iš ten. Pasakyti "dar nelaikas". Žinoma, jis pamuštų mano koją su savo ramentu rėkdamas, ką aš čia darau, baidyklė, vėjo vaikas, kaip tai NELAIKAS, jei ne dabar, tai kada? Taip, jam nebeįrodysiu, kad gyvenime dar yra ką nuveikti. Ne.
O gal reikėjo prieiti šalia ir komentuoti, kokie neskoningi antkapiai? Pasiūlyti savo? O gal būtų užtekę jo patarimo, kokį antkapį man užsisakyti.
Tiek jau to.
Žinai, aš Tau nesakiau ir vargu, ar kada pasakysiu. Vėl sapnavau sapną su Tavimi.
...
Pabudau, sapną prisimenu dar dabar, ir gyvenu Tavo šypsena, nesvarbu, kad tai kainavo mano gyvybę. Ir tai buvo ne tik "sapnas", tai buvo vaizdu perteiktas dabartinio, vidinio mano gyvenimo siužetas. Ir aš vis darau tą pačią sumautą klaidą nors žinau, kad teks mirti tamsoje. Prisižadėsi, kad susitiksim, pamatysiu, apkabinsiu, o aš kaip tuščiavidurė avelė bėgsiu. Tik aš bėgsiu žinodama pabaigą, bet vis tiek aukosiuos.
Tu... Tu tiesiog dingsi, ir tęsi savo gyvenimą, lyg mano pėdsakų jame nebūta.
Atsiprašau, tai nebepasikartos.
Nesu aš nei vaikas, nei žmogus, nei maža mergaitė. Esu tuščiavidurė avelė. Ant jos nepyksta niekas.

Niekas dabar, klaustukas rytoj.

Aš vieniša viltis...

Baik.

Nustok.

Sustok ir nepradėk.

Stop.

Radau vieną, praradau kitką.

Niekada negalvojau, kad taip skauda verkt dėl draugų. Verkimas pasidarė gerai. O sakė geriau, nei Tavo giesmė nuskambėjus toli. Reikia nustoti citavuus dainas.

"Suvedinėdamas asmenines sąskaitas, nesidenk muzika - kalbėk vienaskaita".

Aš pabandysiu.

Nuryjau seiles, ir pasidarė negera. Nebeužtenka giliai įkvėpti, iškvėpti, atsidusti. "Aš" - glitus daiktas, kurio ilgai rankose neišlaikysi. Man nepavyko. Aš jį pamečiau, jis nukrito ant žemės susibraižė, prilipo daug smulkių smėlio dalelių, kurios buvo paliestos kitų asmenų tūkstančius kartų, ir "aš" prarado savo pradinę būseną. Dabar jis kitoks. Dabar jis pasikeitęs ir nebe toks geras. Ir taip vis blogiau ir blogiau. Pameti, begalę laiko praleidi ieškodamas, paimi į rankas, ir jau toks laimingas, tik šast, ir vėl pametei.

Pamečiau.

Tiek daug sakančių, ant vienos rankos pirštų nesuskaičiuočiau kiek, kokia aš gera. Tiek sakančių, kad aš neverta to, ką turiu. Esu verta daugiau. O aš visų kitų prašau įrodymų. Nes pati jų ieškau. 

Netylėkit. Skauda - rėkit. 

Niekas manęs vardu nešaukia. Kam reikia bėgt nuo manęs...

AŠ VĖL CITUOJU.

O Tu šauk. Kiekvienas žmogus yra vertas ir nusipelnęs pagalbos. Visi turi teisę kalbėti, rėkti, šaukti ir prašyti pagalbos. 

Aš maniau, kad be Tavęs negaliu. Žinau, kad negaliu, nes Tu lyg ir dalis mano gyvenimo buvai. O Juk gyvenimas - žmonės. Tu buvai mano žmogus. Ar bent jau norėjau, kad taip būtų. Buvo iš mano pusės, Tau aš buvau... nežinau... atvėsinantis vėjas? Kurio reikia tik tada, kai apėmęs tinginys, karšta, ir nėra ką veikti.  Tik tada, kai atrodo, kad iki pilnos laimės reikia prisišaukti vėją.

Žmonės vienu metu yra nuostabūs padarai, jie yra stebuklas, galintis sukurti kitą stebuklą ir pačios šlykščiausios kraują siurbiančios dėlės, ne tik kraują, bet visą Tavo esybę siurbiančios dėlės, griaužiančios žiurkės, kurios nori išgraužti skylę Tavo gyvenime, ir tik susidėvėjus, po ilgo laiko, kai jau išsigulės vieta gyvenime, jie atras naują irštvą ir kursis ten, Tavo gyvenimę palikę angą. AŠ JŪSŲ NEKENČIU.

Aš stengiausi, bet gal šiandien supratau, kad aš galiu keisti viską tik tada, kai Tavęs nebebus. Turi ją, turi jas, turi jį, turi juos. Aš pabūsiu vėjas. Be rankų, be formos, be sielos, tik energija. Jėga. 

Tu esi toks?

Tu esi tokia?

Iš Tavęs galima visko tikėtis?

Bet vėjas niekada nieko nesitiki.. Jis juda.

Aš norėjau judėti, nors po žingsnelį, bet dabar spjaunu ant Tavęs, ar bent jau kaupiu jėgas tam. Nes aš galiu keisti.

Ir sunku, kai laikai mirtį rankose. Mirštančio žmogaus veidas yra baisesnis už biausiausią siaubo filmą. 

Tos akys, kurios būna tuštesnės nei bet kada. Tos akys, kurios siekia šviesos. Tos akys, kurios matė daugiau, nei matė jūros banga. Tos akys, kuriose skausmo daugiau, nei žmogus gali ištverti.

Atlaisvink tas mintis, kurių geidžiau. 

Man gyvenimas tai lapai, o tiems lapams - medis. Ką.

Aš sucitavau pusę jo dainų.

P.S. Ir taip kiekvieną dieną. Taip.

P.P.S. Bet ar žinai, kad Tu man niekas dabar?

P.P.P.S. Gal ir kartojasi (net ne gal - juk sakiau, kad gyvenimas - tai ratas), bet šįkart viskas tvirčiau. Vėjas įgavo didesnę jėgą ir daugiau šilumos, deja, ne iš Tavo pusės. :)

Kinikai arba kai man pasidaro negera.

O kada man buvo kitaip?
Jei būna, tai pamirštu viską.
Sėdėjau ten, kalbėjo man apie kinikus.
Neskaitant kitų, jie šaunuoliai.
Toks jausmas, jog kažkas nori mus išmokyti būti kinikais. Ar gal net mes patys to siekiame. Išmokti jų gyvenimo būdo.
Sakau, kad reikia pagalbos, o iš tiesų, pagalba manyje. Ar Jūs tikrai manęs nekenčiate? Ar yra nors vienas toks žmogus? Aš bijau, ką aš pati pagalvosiu apie save, žengus kitą žingsnį. Problema manyje ar man naikinti save?
Išsinuomokim kartu butą Vilniuje. Pėstute - 30 minučių nuo senamiesčio. Eisim kartu gerti kavos ar vyno, o gal užteks arbatos. Mykolaitis ar Razauskas - štai kur klausimas.
Atgaiva sielai? Ne, negirdėjau. Mano siela blaškoma pavasarinių vėjų, ką kalbėti apie protą, kuris mane mėto kaip teniso kamuoliuką į sieną. Sako - jaučiu, kaip mane virškina gyvenimas. Aš suvokiau, kad jaučiu ne tik "šiaip virškinimą", bet jaučiu kaip gyvenimo skrandžio sultys persigeria per mano menkus rūbus ir jau veržiasi vidun.
Kodėl žmonės taip bijo atvirai kalbėtis? Žinai, man šiandien buvo sunku. Tu vakar sakei, kad ryt pakalbėsim, o šiandien nuo žando savo prižiūrėtomis rankomis braukei džiaugsmo ašarą. Man skaudėjo. Žinoma, džiaugiausi dėl Tavo laimės, bet visa tai, ko Tu nematai žiūrint į mane, sudaro juodą tuštumą. O gal tuščią juodumą. Lyg ir nebesvarbu jau. Įsivaizduok trimatę juodą dėmę. Ją apvilk mano išorine išvaizda. Rezultatas būsiu aš.
Sėdau ant dviračio ir jau net nusišypsojau - pagaliau pabėgsiu! Kojos sukosi ratu, girgždėjimas, garsai, muzika. Akis bijojau pakelti aukštyn, težiūrėjau, kaip vienodai ir kaip skubėdamos sukosi kojos. Lyg ne aš, o jos norėtų pabėgti. Ir tas susiliejantis vaizdas, lyg va va, jau tuoj, skrisiu ir atsiskirsiu nuo kūno, ir jau taip gera pasidarė, bet gyvenimas man trenkė per žandą taip stipriai, jog vos spėjus susigaudyti esamoje situacijoje, man beliko mynti toliau ir žiūrėti į kelią, ko aš nemėgstu.
Ne tai, kad aš galvoju, kad neverta, bet tai, kad aš suvokiu, jog čia viskas beviltiška, ir nuo to nepabėgsiu. Nemoku su tuo susigyventi. MAN N-E-G-E-R-A. Tik tiek tegaliu pasakyti. Jei bandysi duoti man kvailą patarimą ir įžeidinėti - Tau nepavyks, aš nieko nekeisiu. Nes tik vienas žmogus tam gali padėti tašką. Ir tai ne aš.
Baikit. Nesakykit nieko, nors Jūs man nieko ir nesakot. iujewifw BET JAU KAI PASAKOT, tai verčiau sedėsiu prie medžio ir klausysiuos jo, kaip jis auga. Aplink, tarsi vien robotai tevažinėtų.
TU NESI LAIMINGAS, JEI LAIMĘ IŠ TAVĘS GALIMA ATIMTI. Kinistai geri... Aš irgi noriu laimę susikurti savyje ir būti laiminga savimi, ne daiktais. Žiūrėkit: jei aš atimčiau iš eilinės panelės, tos su išpešiotais ir naujai nupaišytais antakiais, iš tos, ilgomis blakstienomis, KURI TIK TUŠĄ TENAUDOJA, jei iš jos atimčiau kosmetiką ir telefoną. Ar ji būtų tokia pat laiminga, kaip iki tol? O jei aš iš jos atimčiau rūbus? Ar ji susidegintų kaitrioje vasaros saulėje?
Tu savęs paklausk, ar be daiktų, supančių Tave, liktum toks pats laimingas? Nesuteik savo laimei jokios formos, neįdėk jos į jokį daiktą, pasilik ją tik savyje.
Nesiruošiu žudytis, ne.

Lietaus kambarys galvoje.

Pamelavau.
 Nebus eilėraščio, nes lietaus kambarys šią akimirką atrodo reikšmingesnis, ramesnis, tobulesnis, gražesnis nei bet kokios mano eilės. Žinai, tos eilės tik galvoje.
Niekas neprispildė prasmės, bet lyg niekas jos ir neprarado. Viskas vietoje, tik ne Tu. Žinai, aš visai gal ir norėčiau, kad būtum šalia. Tada netektų skaityti. Tada pakaktų tik klausyti.
Ir man visai nesvarbu, kas Tu toks ar tokia. Eime kartu, į plačius laukus siaurais takeliais, atsigulsime skersai jų ir narpliosim plačiųjų materijų ploniausius siūlelius.
Tas pavasarinis vėjas veikia, jauti? Atrodo, štai čia, čia ir dabar, toji nuostabioji mintis rutuliojasi į deimančiuką (tas žodis mane iškart užkabino) ir toje pat vietoje pavasarinis vėjas viską nupučia. Kodėl? Manau, pavasarinis nuo rudeninio vėjo skiriasi tik tuo, kad jis laikui bėgant šiltėja. Ar tai reiškia, kad nupūsti dalykai irgi sušils? Jie galutiniame taške sustos ir apglėbs savo šiluma, taip suteikdami Tavo gyvenimui saulės spindulio kristalėlį?
Žmonės žmonėmis, bet kodėl mes nekenčiame vienas kito?
Žmonija. Tu juk esi jos dalis. Tavo artmieji, draugai, Tavo mylimasis ar mylimoji yra to dalis. Tu sakai "nekenčiu žmonių" ir visi supranta, kad kalbi apie pašalinius asmenis, esančius aplink Tave. Aš irgi taip sakau. Visi supranta, kad žmogaus veikla gamtai yra bloga, kad tarp žmonių vyksta atranka ir išlikimo kova. Žmonės nustato ribas viskam, kol tuo metu dalis tų pačių žmonių griauna ribas ir nekenčia tų ribų autorių. Ir aš taip darau.
Mes norime būti išklausyti, suprasti, mes nenorime sedėti vietoje, mes turime ausis, tačiau jomis nesinaudojame. Turime burną, kurios paskirtis jungti žmones, o mes ją naudojame šlamštui. Pykstame, kai mūsų prašo naudoti burną pagal paskirtį. Tada tylime. Ir nors atrodo, kad mokame tylėti, mes tylime ne vietoje ir nelaiku. To dažniausiai nesuvokdami, kaltiname kitus, kodėl jie nesiklauso ir nesirūpina mumis. Aš irgi taip darau.
Tik nepagalvok, kad man liūdna.
Šiandien sesuo paklausė - kam Tau mano nuotrauka?
O aš tenorėjau nufotografuoti ją sėdinčia automobilyje ir valgančią sausainį, apsivilkusią darbiniais rūbais.
O aš tepasakiau, kad noriu turėti ją.
Aš noriu kartu su Tavimi nuotraukos. Aš noriu sedėti su Tavimi lietaus kambarje, vienas prieš kitą, žiūrėčiau Tau į akis, ir nežinia, ar mes nusijuoktumėme, ar apsikabntumėme, ar susimąstytumėme, nes akyse pamatytumėme daug. Gal net išsigąstumėme, nes akyse pamatytumėme daugiau, nei tikėjomes pamatyti.
Man tik reikia Tavo sutikimo. Mano smegenys minkštesnės nei įprastai.
Nieko nebus, nebent tik gerai. Prašau, patikėk savimi. Nusišypsok, ir lauk apkabinimo.

Well, I'm mad, and this is my madness.

Taip.
Aš sergu. Vis dar sergu, ir galimų priežasčių begalybė. Bet dabar viena mažiau. Tai mano beprotybės priežasčių yra begalybė - 1. Visi ir viskas užknisa. Noriu pagyventi viena. Visi kažkokie pamišę, tik mažiau nei aš. Visi antipatūs. Nerandu kalbos, nes, regis, jos man nebereikia. nebemoku kalbėti rišliais sakiniais, nebemoku parodyti. Gal nereikia. Nereikia žmonių, nes nežinau, ką su jais daryti.
Žodžiai iš nakties, kuomet norėjau žmogaus, bet jo nebuvo, ir šnekėjau sąsiuviniui:
Sunervino. Pabandė, pažaidė ir užtenka. Leidausi būti valdoma it marijonetė, bet kito tokio karto nebus. Neleisiu. Bandys, o aš nebendrausiu su žmonėmis ir tai neplis. Tiesiog nepadeda. Esu baisus žmogus ir pateisinimų sau negalvoju, nes tai vestų tik blogyn. O pasirodo, kad pasyvaus žmogaus norai nėra jau tokie ir pasyvūs. Tik akmenukas į norų daržą tas, kad pasyvus žmogus savo norus ir laikys toje pačioje stadijoje ir net neketins progresuoti.
Ne, poemų nerašau, jei rašyčiu, gal tapčiau kažkas, kas vertas bent bulvės dėmesio. Erzina. Klausi - kas? Žmonės. Pasyvieji, tarp jų ir aš pati, irgi erzina. Aš pati save irgi erzinu. Bet per savo blyškų charakterį tai pamirštu, tad pasilieka tik kiti erzinantys žmonės. Nenoriu bendrauti su žmonėmis, noriu gyventi paslaptimi. Taip. Kad turėčiau paslapčių, reikia veikti. Ha. Net tai man yra neįmanoma. Liūdna.
Reikia tikėtis stebuklo. Bet ar toks gyvenimas pritraukia tokias dovanas?
Klausia - kaip jauties? o aš neturiu atsakymo. Tas balsas. Jis toks meh. Jis niekas. Aš irgi. Noriu savo blyškų charakterį nudažyti ryškia spalva, kad pažiūrėjus į veidrodį, suprasčiau - Taip! Tu esi nuostabi, visai tokia, kaip sako kiti, ir Tu gali šiandien padaryti viską, ką tik panorėsi padaryti! Tu gali veikti!
Aš galiu, bet aš tiek esu išsilpusi, kad viena nepajėgiu. Gal kas nori mestelt kokį pagalį, kad galėčiau pasiramstyti einant gyvenimo keliu?

Ne?
Na, ačiū ir už tiek. Suprantu, ką nuobodus žmogus darys su tuo pagaliu, nereikia jam pagalio, tegul eina. Ieškosi ir kapstosi pats. Tegul.
.....kai mes audėm mintį, kaip vaikus gaminti.....
Pasiilgau Vainės minčių. Žinau, kad tokia kažkur vaikšto (labai tikiuosi, kad vaikšto), bet niekada nebendravom. Pasiilgau jo paprastumo, kuris man trugdė galvoti. O jį įžeidžiau ir neberašo. Pasiilgau bėgimo, pasiilgau nežinomybės pilnos nežinomybės, pasiilgau negalvojimo, pasiilgau jos. O dabar tik žinau, kad kažkas negerai. Ir niekam nerūpi. Nes mažai rūpi man. Negaliu sau padėti. Negali ir kiti. 

Džiaugiuosi už laimingus, džiaugiuosi už agresyvius bepročius, džiaugiuosi už besišypsančius, džiaugiuosi už žinančius. 

O aš tiesiog pati gramzdinu save gilyn, gilyn, gilyn.
Atsimerkiau.
Žinau kaltininką. Tik jis kurčias, o aš nebili. Nieko negaliu pakeisti.

Kviečių bangavimas.

Poezija. Sapnai. Geras derinys. Ypač, kai nė vieno iš šių dviejų dalykų negali atsisakyti.
Sapnai juokina. Būčiau susapnavus tą keistai realų sapną prieš du mėnesius - ryškiai į tai sureaguočiau ir laikyčiau tai ženklu. Juk sapne buvo realūs vaizdai, kuriems egzistuoti realybėje trugdo mano baimė. Bet aš nekenčiu gyvenimo "ženklų", nes nežinau, ką daryti tokį daiktą laikant rankoje. Su kuo jį valgyti?
O dabar aš tik juokiausi.
Bijau gyvenimo. Gyvenimas - žaidimas, nuolatinė kova, ėjimas ir ieškojimas, pasimetimas, pagalbos teikimas ir priimimas,molis. Nors bijau - gyvenu, žaidžiu molį, priimu pasimetimus ir teikiu ieškojimą. Aš gal stipri, jog gyvenu su tokia baime. Tik ji liūdina. Žodžiais to neatsikratysi. Žodžiai - pasakei, ir išėjo. Nebesugrįš. Baimė - įvardinai, bet ji liko Tavo viduj įsikabinus tingynio nagais.
Erzina nesupratingi žmonės. O gal tie žmonės, kurie tik manęs nesupranta. Arba tiesiog. Nu koks skirtumas toji išvaizda? Ar mane pakeistų mano plaukų spalva? Aš būčiau ta pati tiesiognu su savomis kosmoso terpėmis. Kodėl kitoks supratimas laikomas nuodėme, tipo - fu, nenormalu, kodėl šitaip? Juk yra taip. O jei mes nekenčiam sistemos ir gyvenam ne jų, o savo gyvenimą? Pavydėk, mes ieškom, mūsų visas gyvenimas - nuolatinis ieškojimas. Sustojam, atsigeriam arbatos, ir ieškom toliau. Nes išorinis pasaulis - tėra iliuzija. Mes gimstam ir mirštam. Mes ieškom tam, kad iliuzija mūsų neįtakotų. Mes gyvename sau, nes ir mirsime sau. Žmogus Tu geras, tik Tu nusistatęs kardinaliai prieš tokius dalykus, kurie mūsų gyvenimą nudažo ryškesnėm spalvom. Tūsai, plotai ir alkoholis to nepadaro. Ne.
Mes netikim į Dievą, kartais neigiam jo egzisteniją, o aš apskritai nuo to kartais susilaikau, nes palaikau logikos dėsnius. Tu tiki į Dievą ir tiki, kad Tau tai neša laimę, nors biblijos Tu neišstudijavai, ir Tu bandai man įrodynėti, koks svarbus yra tikėjimas, pats Dievas. Aš myliu logiką. Nes kai ją turi, Tu tiesiog turi. Tai ne tikėjimas, kurį gali interpretuoti 1001 būdu. Logika yra logika.
Patinka Žakas Fresko, jo dėstoma filosofija, ir siekis jo geras - skurti nekintančią kalbą, kuri turėtų vieną reikšmę. Visai kaip logika. Jis sako: "Kodėl mes sakome - "Geros dienos", bet ne "gero gyvenimo"?". Rimtai.
Tik. Ar tai nesužlugdytų mūsų? Kiekvienas mes matome savo akimis ir girdime savo ausimis, suvokiame viską ir filtruojame savo smegenimis. Žinoma, tokia kalba palengvintų viską, bet, man atrodo, žmonės mirtų. Būtų užverbuoti ir Žemė taptų marijonečių planeta.Iš dalies, jau dabar tokiais esame, bet dar ne. Su ta kalba - taptumėm tokiais. Žinoma, į jo (Žako Fresko) filosofinį supratimą tos kalbos reiktų dar giliai pasinerti, gal pati suvokčiau esąs dabar neteisi ir suvokčiau tikslingus jo siekius, bet šiai minutei, aš to atsisakyčiau.
Čia tik penas Tau pamąstymui - ką duotų ir ką atimtų iš Tavęs vienareikšmė kalba?

Myliu logiką, tai ir klausiu: kodėl?
Nenuilstantis noras vis sužinoti kodėl.
Nenuilstantis noras justi jaukias akimirkas.
Nenuilstantis noras girdėti Tavo balsą.
Nenuilstantis noras justi Tavo rankas.

P.S. Bijau žmonių.