Dieną aš slėpiuosi. Mano žingsniai tampa sunkūs, tarytum kojos būtų aprištos plytomis. Žingsniai kupini įtampos, sunkumo, nerimo, kažkokio tikslo siekiamybės. Tarsi eičiau savo kartuvių link. Norisi tiesiog pabėgti.
Ramus miestas. Tiesą sakant, man nelabai įdomios mano problemos. Kokios jos buvo, kokios jos bus, kokių jų yra. Tą akimirką aš jaučiu, kad vienintelė mano problema - Tavo nebuvimas čia. Mano problema. Tai dar vienas sunkumas.
Kai miesto žibintai tiesiasi aukštai virš gatvių, tarsi žirafų galvos virš krūmynų, kai visas miestas miega ir tik paklydęs praeivis vaikšto nežinant savo kelio, kai aš tampu gatvės vaiduokliu, žengiančiu virš jos, kai nuo tamsios mirties mane skiria tik netinkamas traukinių tvarkaraštis, kai nuo Tavęs mane skiria tik keli tūkstančiai metrų, man nepakanka gaivaus, minčių skiedikliu prisotinto oro.
Man nepakanka popieriaus lapo ir rašiklio. Nepakanka ir garsų ausyse, liečiančių įvairiausius sielos kampus. Nepakanka net žinios, kad Tu esi.
Nepakanka savęs. Nepakanka to. Norisi nors kartą būti užtikrinta esama situacija.
Iš kur ir kada gimsta tas užtikrintumas?
Kai pilki minkštučiai debesys virš mano galvos susidėsto apdraskytos žuvies forma, aš nekontroliuoju savo minčių ir veiksmų. Jei ne tas vasaros vakaras,kai paspaudžiau menkavertį mygtuką "Enter"... "Tavo" kreipinio nebūtų čia. Nebūtų ir Tavęs.
Aš juk laiminga. Tik toji Laimė apgaubta pilko, gal net skaidriai juodo šydo, kuris, dar tiksliai nesuprantu, arba suaugęs su manimi, arba užsideda karts nuo karto norėdamas tą laimę apsaugoti ir sušildyti, subrandinti.
Ir dar pasakykit, kad mūsų visuomenė nesupuvus. Parodyk aplinkiniams gerą pavyzdį ir jie tave apmėtys akmenimis, už tai, kad "bandai KAŽKĄ parodyti, tipo "neišsišok", "nevaidink kietesnio/geresnio/kitokio".
*Ar Tu ką tik mane pakutenai? Ranka staiga nuslydo nuo atlošo... nežaiskit su manimi, aš ne daiktas. Aš net ne žmogus.* Jie jau įpratę matyti pasaulį nespalvotai. Dabar jie juk turi ryškiausių spalvų TV ekranus. Paradoksalu. Užteko turėti "nespalvotuosius" ekranus ir pasaulis švytėjo ryškiausiomis ir įvairiausiomis spalvomis, tiek čia, tiek viduje. Ar kas nors prašė apsikeisti vietomis?
Jie manęs nepalenks.
Aš gyvenu sau dėl Tavęs.
Metas apsispręsti.
