Niekas dabar, klaustukas rytoj.

Aš vieniša viltis...

Baik.

Nustok.

Sustok ir nepradėk.

Stop.

Radau vieną, praradau kitką.

Niekada negalvojau, kad taip skauda verkt dėl draugų. Verkimas pasidarė gerai. O sakė geriau, nei Tavo giesmė nuskambėjus toli. Reikia nustoti citavuus dainas.

"Suvedinėdamas asmenines sąskaitas, nesidenk muzika - kalbėk vienaskaita".

Aš pabandysiu.

Nuryjau seiles, ir pasidarė negera. Nebeužtenka giliai įkvėpti, iškvėpti, atsidusti. "Aš" - glitus daiktas, kurio ilgai rankose neišlaikysi. Man nepavyko. Aš jį pamečiau, jis nukrito ant žemės susibraižė, prilipo daug smulkių smėlio dalelių, kurios buvo paliestos kitų asmenų tūkstančius kartų, ir "aš" prarado savo pradinę būseną. Dabar jis kitoks. Dabar jis pasikeitęs ir nebe toks geras. Ir taip vis blogiau ir blogiau. Pameti, begalę laiko praleidi ieškodamas, paimi į rankas, ir jau toks laimingas, tik šast, ir vėl pametei.

Pamečiau.

Tiek daug sakančių, ant vienos rankos pirštų nesuskaičiuočiau kiek, kokia aš gera. Tiek sakančių, kad aš neverta to, ką turiu. Esu verta daugiau. O aš visų kitų prašau įrodymų. Nes pati jų ieškau. 

Netylėkit. Skauda - rėkit. 

Niekas manęs vardu nešaukia. Kam reikia bėgt nuo manęs...

AŠ VĖL CITUOJU.

O Tu šauk. Kiekvienas žmogus yra vertas ir nusipelnęs pagalbos. Visi turi teisę kalbėti, rėkti, šaukti ir prašyti pagalbos. 

Aš maniau, kad be Tavęs negaliu. Žinau, kad negaliu, nes Tu lyg ir dalis mano gyvenimo buvai. O Juk gyvenimas - žmonės. Tu buvai mano žmogus. Ar bent jau norėjau, kad taip būtų. Buvo iš mano pusės, Tau aš buvau... nežinau... atvėsinantis vėjas? Kurio reikia tik tada, kai apėmęs tinginys, karšta, ir nėra ką veikti.  Tik tada, kai atrodo, kad iki pilnos laimės reikia prisišaukti vėją.

Žmonės vienu metu yra nuostabūs padarai, jie yra stebuklas, galintis sukurti kitą stebuklą ir pačios šlykščiausios kraują siurbiančios dėlės, ne tik kraują, bet visą Tavo esybę siurbiančios dėlės, griaužiančios žiurkės, kurios nori išgraužti skylę Tavo gyvenime, ir tik susidėvėjus, po ilgo laiko, kai jau išsigulės vieta gyvenime, jie atras naują irštvą ir kursis ten, Tavo gyvenimę palikę angą. AŠ JŪSŲ NEKENČIU.

Aš stengiausi, bet gal šiandien supratau, kad aš galiu keisti viską tik tada, kai Tavęs nebebus. Turi ją, turi jas, turi jį, turi juos. Aš pabūsiu vėjas. Be rankų, be formos, be sielos, tik energija. Jėga. 

Tu esi toks?

Tu esi tokia?

Iš Tavęs galima visko tikėtis?

Bet vėjas niekada nieko nesitiki.. Jis juda.

Aš norėjau judėti, nors po žingsnelį, bet dabar spjaunu ant Tavęs, ar bent jau kaupiu jėgas tam. Nes aš galiu keisti.

Ir sunku, kai laikai mirtį rankose. Mirštančio žmogaus veidas yra baisesnis už biausiausią siaubo filmą. 

Tos akys, kurios būna tuštesnės nei bet kada. Tos akys, kurios siekia šviesos. Tos akys, kurios matė daugiau, nei matė jūros banga. Tos akys, kuriose skausmo daugiau, nei žmogus gali ištverti.

Atlaisvink tas mintis, kurių geidžiau. 

Man gyvenimas tai lapai, o tiems lapams - medis. Ką.

Aš sucitavau pusę jo dainų.

P.S. Ir taip kiekvieną dieną. Taip.

P.P.S. Bet ar žinai, kad Tu man niekas dabar?

P.P.P.S. Gal ir kartojasi (net ne gal - juk sakiau, kad gyvenimas - tai ratas), bet šįkart viskas tvirčiau. Vėjas įgavo didesnę jėgą ir daugiau šilumos, deja, ne iš Tavo pusės. :)

Kinikai arba kai man pasidaro negera.

O kada man buvo kitaip?
Jei būna, tai pamirštu viską.
Sėdėjau ten, kalbėjo man apie kinikus.
Neskaitant kitų, jie šaunuoliai.
Toks jausmas, jog kažkas nori mus išmokyti būti kinikais. Ar gal net mes patys to siekiame. Išmokti jų gyvenimo būdo.
Sakau, kad reikia pagalbos, o iš tiesų, pagalba manyje. Ar Jūs tikrai manęs nekenčiate? Ar yra nors vienas toks žmogus? Aš bijau, ką aš pati pagalvosiu apie save, žengus kitą žingsnį. Problema manyje ar man naikinti save?
Išsinuomokim kartu butą Vilniuje. Pėstute - 30 minučių nuo senamiesčio. Eisim kartu gerti kavos ar vyno, o gal užteks arbatos. Mykolaitis ar Razauskas - štai kur klausimas.
Atgaiva sielai? Ne, negirdėjau. Mano siela blaškoma pavasarinių vėjų, ką kalbėti apie protą, kuris mane mėto kaip teniso kamuoliuką į sieną. Sako - jaučiu, kaip mane virškina gyvenimas. Aš suvokiau, kad jaučiu ne tik "šiaip virškinimą", bet jaučiu kaip gyvenimo skrandžio sultys persigeria per mano menkus rūbus ir jau veržiasi vidun.
Kodėl žmonės taip bijo atvirai kalbėtis? Žinai, man šiandien buvo sunku. Tu vakar sakei, kad ryt pakalbėsim, o šiandien nuo žando savo prižiūrėtomis rankomis braukei džiaugsmo ašarą. Man skaudėjo. Žinoma, džiaugiausi dėl Tavo laimės, bet visa tai, ko Tu nematai žiūrint į mane, sudaro juodą tuštumą. O gal tuščią juodumą. Lyg ir nebesvarbu jau. Įsivaizduok trimatę juodą dėmę. Ją apvilk mano išorine išvaizda. Rezultatas būsiu aš.
Sėdau ant dviračio ir jau net nusišypsojau - pagaliau pabėgsiu! Kojos sukosi ratu, girgždėjimas, garsai, muzika. Akis bijojau pakelti aukštyn, težiūrėjau, kaip vienodai ir kaip skubėdamos sukosi kojos. Lyg ne aš, o jos norėtų pabėgti. Ir tas susiliejantis vaizdas, lyg va va, jau tuoj, skrisiu ir atsiskirsiu nuo kūno, ir jau taip gera pasidarė, bet gyvenimas man trenkė per žandą taip stipriai, jog vos spėjus susigaudyti esamoje situacijoje, man beliko mynti toliau ir žiūrėti į kelią, ko aš nemėgstu.
Ne tai, kad aš galvoju, kad neverta, bet tai, kad aš suvokiu, jog čia viskas beviltiška, ir nuo to nepabėgsiu. Nemoku su tuo susigyventi. MAN N-E-G-E-R-A. Tik tiek tegaliu pasakyti. Jei bandysi duoti man kvailą patarimą ir įžeidinėti - Tau nepavyks, aš nieko nekeisiu. Nes tik vienas žmogus tam gali padėti tašką. Ir tai ne aš.
Baikit. Nesakykit nieko, nors Jūs man nieko ir nesakot. iujewifw BET JAU KAI PASAKOT, tai verčiau sedėsiu prie medžio ir klausysiuos jo, kaip jis auga. Aplink, tarsi vien robotai tevažinėtų.
TU NESI LAIMINGAS, JEI LAIMĘ IŠ TAVĘS GALIMA ATIMTI. Kinistai geri... Aš irgi noriu laimę susikurti savyje ir būti laiminga savimi, ne daiktais. Žiūrėkit: jei aš atimčiau iš eilinės panelės, tos su išpešiotais ir naujai nupaišytais antakiais, iš tos, ilgomis blakstienomis, KURI TIK TUŠĄ TENAUDOJA, jei iš jos atimčiau kosmetiką ir telefoną. Ar ji būtų tokia pat laiminga, kaip iki tol? O jei aš iš jos atimčiau rūbus? Ar ji susidegintų kaitrioje vasaros saulėje?
Tu savęs paklausk, ar be daiktų, supančių Tave, liktum toks pats laimingas? Nesuteik savo laimei jokios formos, neįdėk jos į jokį daiktą, pasilik ją tik savyje.
Nesiruošiu žudytis, ne.

Lietaus kambarys galvoje.

Pamelavau.
 Nebus eilėraščio, nes lietaus kambarys šią akimirką atrodo reikšmingesnis, ramesnis, tobulesnis, gražesnis nei bet kokios mano eilės. Žinai, tos eilės tik galvoje.
Niekas neprispildė prasmės, bet lyg niekas jos ir neprarado. Viskas vietoje, tik ne Tu. Žinai, aš visai gal ir norėčiau, kad būtum šalia. Tada netektų skaityti. Tada pakaktų tik klausyti.
Ir man visai nesvarbu, kas Tu toks ar tokia. Eime kartu, į plačius laukus siaurais takeliais, atsigulsime skersai jų ir narpliosim plačiųjų materijų ploniausius siūlelius.
Tas pavasarinis vėjas veikia, jauti? Atrodo, štai čia, čia ir dabar, toji nuostabioji mintis rutuliojasi į deimančiuką (tas žodis mane iškart užkabino) ir toje pat vietoje pavasarinis vėjas viską nupučia. Kodėl? Manau, pavasarinis nuo rudeninio vėjo skiriasi tik tuo, kad jis laikui bėgant šiltėja. Ar tai reiškia, kad nupūsti dalykai irgi sušils? Jie galutiniame taške sustos ir apglėbs savo šiluma, taip suteikdami Tavo gyvenimui saulės spindulio kristalėlį?
Žmonės žmonėmis, bet kodėl mes nekenčiame vienas kito?
Žmonija. Tu juk esi jos dalis. Tavo artmieji, draugai, Tavo mylimasis ar mylimoji yra to dalis. Tu sakai "nekenčiu žmonių" ir visi supranta, kad kalbi apie pašalinius asmenis, esančius aplink Tave. Aš irgi taip sakau. Visi supranta, kad žmogaus veikla gamtai yra bloga, kad tarp žmonių vyksta atranka ir išlikimo kova. Žmonės nustato ribas viskam, kol tuo metu dalis tų pačių žmonių griauna ribas ir nekenčia tų ribų autorių. Ir aš taip darau.
Mes norime būti išklausyti, suprasti, mes nenorime sedėti vietoje, mes turime ausis, tačiau jomis nesinaudojame. Turime burną, kurios paskirtis jungti žmones, o mes ją naudojame šlamštui. Pykstame, kai mūsų prašo naudoti burną pagal paskirtį. Tada tylime. Ir nors atrodo, kad mokame tylėti, mes tylime ne vietoje ir nelaiku. To dažniausiai nesuvokdami, kaltiname kitus, kodėl jie nesiklauso ir nesirūpina mumis. Aš irgi taip darau.
Tik nepagalvok, kad man liūdna.
Šiandien sesuo paklausė - kam Tau mano nuotrauka?
O aš tenorėjau nufotografuoti ją sėdinčia automobilyje ir valgančią sausainį, apsivilkusią darbiniais rūbais.
O aš tepasakiau, kad noriu turėti ją.
Aš noriu kartu su Tavimi nuotraukos. Aš noriu sedėti su Tavimi lietaus kambarje, vienas prieš kitą, žiūrėčiau Tau į akis, ir nežinia, ar mes nusijuoktumėme, ar apsikabntumėme, ar susimąstytumėme, nes akyse pamatytumėme daug. Gal net išsigąstumėme, nes akyse pamatytumėme daugiau, nei tikėjomes pamatyti.
Man tik reikia Tavo sutikimo. Mano smegenys minkštesnės nei įprastai.
Nieko nebus, nebent tik gerai. Prašau, patikėk savimi. Nusišypsok, ir lauk apkabinimo.