Per vėlu.

Vis primenu sau, kad gyvenimas - žaidimas.
Ar toks gyvenimo apipavidalinimas nėra per daug vaikiškas ir nerimtas?
Čia mano problema, kad į viską noriu žiūrėti per sudėtingai.
Jei gyvenimas - žaidimas, tai gal jis ir nėra toks sudėtingas?
Kita vertus, tai lyg laboratorinis darbas. Bandymas. Eksperimentas.
Maišai, maišai, maišai, vis maišai į jį kažkokios kitokios medžiagos
tikėdamasis,
kad nenusprogsi. BUM, ir Tu apdegei. Ką kitą kartą darysi?
Įbersi tos medžiagos daugiau, nes Tau patiko.
Štai toks gyvenimo principas, tiesa?
Apdegęs, įberi žiupsnelį slopinančios medžiagos, kad atsigautum, ir jau
kitą akimirką bandai kažką naujo, kad nemirtum iš nuobodulio.
Tu beri kitokios, naujos, neatrastos ir nepažintos medžiagos, eilinį kartą
tikėdamasis,
kad įvyks kažkas gero. Kartais taip ir nutinka, o kartais apdegi dar labiau.
Chemijos pamoka - žaidimas, tiesa? Nevisai.


Pamirštu savo vaidmenį, pamirštu šio žaidimo taisykles, nebematau savęs veidrodyje ir nesijaučiu vampyre. Jaučiuosi skuduru, kuris tereikalingas išvalyti visas nesąmones iš ten, kur kitų akys bijo pažvelgti.
"Tik pasilik
Dar vieną kartą
Ir visą gyvenimą"... ne. Kartais tai atrodo per ilgai, kartais tai atrodo per trumpai, o dabar tai atrodo tiesiog netinkama.

Nesistenk suprasti ir sužinoti visų žaidimo taisyklių. Šis žaidimas - neužbaigtas. Suprask savo "rolę" ir stenkis jos nepamesti. Stenkis ją pamatyti veidrodyje. Stovint prieš veidrodį, pamatyk save. Suprask, kad be Tavęs - visas pasaulis tampa bevertis, nes pasaulis - Tavo. Žiūriu ir matau, kad Tu - atskiras pasaulis.
Kiekvienas yra kažkieno pasaulis.
Savo arba jos. Savo arba jo. Kažkieno. Esi. Pasaulis. Tu.

00:53
pats tas

Neadekvatus supratimas.

Tai tik buvo degtukas, kurį uždegei Tu. Greitai perbrauktas, greitai užsiliepsnojo ir netruko sudegti.
Tai tik buvo būsena. Kuria mėgavausi tiek, keik degė jis. Aš jį ir užgesinau. Blogai padariau?

Visas mano gyvenimas verčia mane elgtis neadekvačiai. O jei viskas šitaip, gal tai tampa adekvatu?
Suprantu tik tiek, kad žmogus esu aš ne toks. Dabar galiu drąsiai žmones padalinti į tris mases:

a) "Pilkoji" masė;
b) "Kitokia" masė;
c) "Palaikančioji" masė.

Kas toji c) masė? Tai aš. Žmogus, einantis gatve, kurį pamatęs "kitokios" masės dalis teigs, kad priklausau "pilkajai" masei. O aš - viso labo aš. Palaikau "kitokius" ir smerkiu "pilkuosius", kai vienu metu priklausau pilkajai masei (tarkime, realiomis akimis žiūrint ir blaiviai mąstant, kalbu apie išorę), ir tuo pat metu smegenys generuoja informaciją, tarsi būčiau "kitokios" masės dalimi. Palaikau "kitokius", nes jie yra pagrindinis reiškinys, palaikantis viską.
Jie.
"Juos" aš minėjau kažkada. "Jie" yra ta masė, kurią noriu tyrinėti. Tiesą sakant, tai ir darau. Suvokiu ir tai, kad tik esant to dalimi, tai ištirti būtų lengviau, suvokti paprasčiau ir informacija apie viską būtų skaidresnė. IR kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad 100% tos masės dalimi niekada nebūsiu. Ir tai liūdina. Mus sieja tik panašios, retkarčiais vienodos, būsenos. Nieko daugiau.
Tarsi egzistuotų dėsnis, kad tos trys skirtingos masės niekada nesusilies į vieną visumą. Viena esybė niekada nesusidės iš šių skirtingų masių. Ir supranti, kad net išdalinus mus po vieną tos masės "molekulę", aš ir Tu - netapsim viena esybe.
Stebiu raides, kuriomis parašyta c) žmonių grupė ir netyčia akyse pasirodo mažas skaičius. Netikslus, svyruojantis ir mažas. Tai liūdina dar labiau.
Trečias dalykas, kuris liūdina - pirmosios masės plėtimasis ir antrosios masės naikinimas. Ar tiksliau - bandymas naikinti. "Pilkosios" masės viešpatavimas.
Tokiu atveju norisi, kad egzistuotų ne įvairios sub-kultūros, o tiesiog suvokimas "aš - žmogus". Ne visi gali vadinti save žmogumi. Kažkada buvo laikai, kai visi buvo žmonės, tačiau ne visi galėjo save vadinti "asmenybėmis". Pamenu, kiek daug diskusijų buvo tomis temomis tiek mokyklos kabinetuose, tiek žiniasklaidoje, tiek internetinėje erdvėje. Dabar atėjo sausros amžius, kuomet net būtybę pavadinti "žmogumi" - tam tikras uždavinys. Tu turi išlikti žmogumi, kitas turi Tavyje pamatyti, kad "Tu - žmogus".
Supranti?

Grįžkime prie degtuko trumpam. Jam sudegus, pėdsakų lieka - tiek besisklaidantys dūmai, tiek pelenai. Nežinau, kuo virstu - vėjo blaškomais dūmais, ar niekam nereikalingais pelenais. O gal virstu energija, kuri uždegs kitą degtuką? Norėčiau Tavyje uždegti žibalinę lempą.
Koks žibalo skonis?

00:50. Mano metas.

Poezijos akimirka.

Nesišauki mirties - 

Ji ragana pikta,

Savo nagus išties - 

Ir baigsis gyvata...

Nepeik gyvenimo

Nekilki per aukštai,

Nes jisai sumanys

Tau keršyti už tai...

Jei tarp žmonių minios

Tu svetimas jauties

Tat laimė niekados

Tau rankos neišties...

[Nežinomas autorius, nežinomas pavadinimas]

Kartoju paskutinį stulpelį.
Suprantu, kad man visuotinės laimės nereikia.
Geriau aš jausiuos svetima žmonių minioje ir
palikus juos ramybėje, sugausiu savo laimę kur kitur.
Ir pati ją apkabinsiu rankomis.
Tačiau visi šie posmai kartu sudėjus - vienintelis dalykas, kurį išsaugojau ir visada laikau savo stalčiuje.

Ateisi, pažvelgsiu Tau į akis ir pamatysiu jose tai, ką slepi savyje nenorėdamas tai paversti į žodžius, kurie lengvai viską sugriauna. Su Tavimi atrodo būtų maloniau tylėti ir kalbėti akimis.

19:20
Anksti.