Neadekvatus supratimas.

Tai tik buvo degtukas, kurį uždegei Tu. Greitai perbrauktas, greitai užsiliepsnojo ir netruko sudegti.
Tai tik buvo būsena. Kuria mėgavausi tiek, keik degė jis. Aš jį ir užgesinau. Blogai padariau?

Visas mano gyvenimas verčia mane elgtis neadekvačiai. O jei viskas šitaip, gal tai tampa adekvatu?
Suprantu tik tiek, kad žmogus esu aš ne toks. Dabar galiu drąsiai žmones padalinti į tris mases:

a) "Pilkoji" masė;
b) "Kitokia" masė;
c) "Palaikančioji" masė.

Kas toji c) masė? Tai aš. Žmogus, einantis gatve, kurį pamatęs "kitokios" masės dalis teigs, kad priklausau "pilkajai" masei. O aš - viso labo aš. Palaikau "kitokius" ir smerkiu "pilkuosius", kai vienu metu priklausau pilkajai masei (tarkime, realiomis akimis žiūrint ir blaiviai mąstant, kalbu apie išorę), ir tuo pat metu smegenys generuoja informaciją, tarsi būčiau "kitokios" masės dalimi. Palaikau "kitokius", nes jie yra pagrindinis reiškinys, palaikantis viską.
Jie.
"Juos" aš minėjau kažkada. "Jie" yra ta masė, kurią noriu tyrinėti. Tiesą sakant, tai ir darau. Suvokiu ir tai, kad tik esant to dalimi, tai ištirti būtų lengviau, suvokti paprasčiau ir informacija apie viską būtų skaidresnė. IR kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad 100% tos masės dalimi niekada nebūsiu. Ir tai liūdina. Mus sieja tik panašios, retkarčiais vienodos, būsenos. Nieko daugiau.
Tarsi egzistuotų dėsnis, kad tos trys skirtingos masės niekada nesusilies į vieną visumą. Viena esybė niekada nesusidės iš šių skirtingų masių. Ir supranti, kad net išdalinus mus po vieną tos masės "molekulę", aš ir Tu - netapsim viena esybe.
Stebiu raides, kuriomis parašyta c) žmonių grupė ir netyčia akyse pasirodo mažas skaičius. Netikslus, svyruojantis ir mažas. Tai liūdina dar labiau.
Trečias dalykas, kuris liūdina - pirmosios masės plėtimasis ir antrosios masės naikinimas. Ar tiksliau - bandymas naikinti. "Pilkosios" masės viešpatavimas.
Tokiu atveju norisi, kad egzistuotų ne įvairios sub-kultūros, o tiesiog suvokimas "aš - žmogus". Ne visi gali vadinti save žmogumi. Kažkada buvo laikai, kai visi buvo žmonės, tačiau ne visi galėjo save vadinti "asmenybėmis". Pamenu, kiek daug diskusijų buvo tomis temomis tiek mokyklos kabinetuose, tiek žiniasklaidoje, tiek internetinėje erdvėje. Dabar atėjo sausros amžius, kuomet net būtybę pavadinti "žmogumi" - tam tikras uždavinys. Tu turi išlikti žmogumi, kitas turi Tavyje pamatyti, kad "Tu - žmogus".
Supranti?

Grįžkime prie degtuko trumpam. Jam sudegus, pėdsakų lieka - tiek besisklaidantys dūmai, tiek pelenai. Nežinau, kuo virstu - vėjo blaškomais dūmais, ar niekam nereikalingais pelenais. O gal virstu energija, kuri uždegs kitą degtuką? Norėčiau Tavyje uždegti žibalinę lempą.
Koks žibalo skonis?

00:50. Mano metas.