Per vėlu.

Vis primenu sau, kad gyvenimas - žaidimas.
Ar toks gyvenimo apipavidalinimas nėra per daug vaikiškas ir nerimtas?
Čia mano problema, kad į viską noriu žiūrėti per sudėtingai.
Jei gyvenimas - žaidimas, tai gal jis ir nėra toks sudėtingas?
Kita vertus, tai lyg laboratorinis darbas. Bandymas. Eksperimentas.
Maišai, maišai, maišai, vis maišai į jį kažkokios kitokios medžiagos
tikėdamasis,
kad nenusprogsi. BUM, ir Tu apdegei. Ką kitą kartą darysi?
Įbersi tos medžiagos daugiau, nes Tau patiko.
Štai toks gyvenimo principas, tiesa?
Apdegęs, įberi žiupsnelį slopinančios medžiagos, kad atsigautum, ir jau
kitą akimirką bandai kažką naujo, kad nemirtum iš nuobodulio.
Tu beri kitokios, naujos, neatrastos ir nepažintos medžiagos, eilinį kartą
tikėdamasis,
kad įvyks kažkas gero. Kartais taip ir nutinka, o kartais apdegi dar labiau.
Chemijos pamoka - žaidimas, tiesa? Nevisai.


Pamirštu savo vaidmenį, pamirštu šio žaidimo taisykles, nebematau savęs veidrodyje ir nesijaučiu vampyre. Jaučiuosi skuduru, kuris tereikalingas išvalyti visas nesąmones iš ten, kur kitų akys bijo pažvelgti.
"Tik pasilik
Dar vieną kartą
Ir visą gyvenimą"... ne. Kartais tai atrodo per ilgai, kartais tai atrodo per trumpai, o dabar tai atrodo tiesiog netinkama.

Nesistenk suprasti ir sužinoti visų žaidimo taisyklių. Šis žaidimas - neužbaigtas. Suprask savo "rolę" ir stenkis jos nepamesti. Stenkis ją pamatyti veidrodyje. Stovint prieš veidrodį, pamatyk save. Suprask, kad be Tavęs - visas pasaulis tampa bevertis, nes pasaulis - Tavo. Žiūriu ir matau, kad Tu - atskiras pasaulis.
Kiekvienas yra kažkieno pasaulis.
Savo arba jos. Savo arba jo. Kažkieno. Esi. Pasaulis. Tu.

00:53
pats tas