Kai naktis būna šviesesnė, nei kitos naktys.
Kai neverkiant rieda ašara.
Kai toji ašara rieda tuomet, kai jau nuleidai rankas.
Ir ji nepasiekia tikslo.
Nebūk ašara.
Tai dar vienas lašas iš Tavo taurės, kuris rodo, kad Tu dar gali pakelti rankas ir išgerti savo pergalės taurę.
Jei nori išgerti prabangaus vyno, turi laimėti prieš gyvenimą,kad toji taurė to prisipildytų.
Juk nesinori kilnoti tuščios taurės.
Skauda, kai negali pasakyti žmogui, dėl ko eini iš proto. Net kai tai artimas Tau žmogus.
Skauda, kai žmogus žino, kodėl eini iš proto, o jis apsimeta, kad nemato.
Susikursiu savo perspektyvą, susikursiu savo gyvenimą, kurį gyvensiu savaip, kurį gyvensiu aš, kuris bus geras tiek, kad netektų gyventi praeitimi.
Sako, kad nuo tam tikro amžiaus, žmogaus nebepakeisi. O aš atiduosiu visą gyvenimą, kad tai paneigčiau.
Man vis dar neįgalūs žmonės atrodo tiek patrauklūs, jog mielai su jais dirbčiau. Nes jie labiausiai panašūs į tikruosius žmones. Gal aš jiems padėsiu. Gal jie man padės.
Aš padarysiu viską, kad pamatyčiau kitų šypsenas ir viską, kad kiti pamatytų mano šypseną, o ne skausmą.
Mano gyvenimas klostosi maždaug pagal mano skaitomas knygas. Tiksliau ne "gyvenimas", bet "vidinis pasaulis" veikia taip, tarsi pagrindinio knygos veikėjo. Visi išgyvenimai, savijauta. Nežinau, geras dalykas, ar ne.
Taip.
Kodėl žmonės pasimetę. Nutiesę per amžius tiek kelių tam, kad pasiektų savo, dabar beveik visi pasimetę. Tie, kas naudojasi protu. Nors.. kažin, ar mes juo naudojamės.
Sunku per prievartą išmesti žmogų iš gyvenimo.
Draugą. Su kuriuo gera bendrauti, bet būtent dėl to gero bendravimo, nerandi sau ramybės. Koks ramybės skonis?
Pykit nepykit.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą