Taip.
Aš sergu. Vis dar sergu, ir galimų priežasčių begalybė. Bet dabar viena mažiau. Tai mano beprotybės priežasčių yra begalybė - 1. Visi ir viskas užknisa. Noriu pagyventi viena. Visi kažkokie pamišę, tik mažiau nei aš. Visi antipatūs. Nerandu kalbos, nes, regis, jos man nebereikia. nebemoku kalbėti rišliais sakiniais, nebemoku parodyti. Gal nereikia. Nereikia žmonių, nes nežinau, ką su jais daryti.
Žodžiai iš nakties, kuomet norėjau žmogaus, bet jo nebuvo, ir šnekėjau sąsiuviniui:
Sunervino. Pabandė, pažaidė ir užtenka. Leidausi būti valdoma it marijonetė, bet kito tokio karto nebus. Neleisiu. Bandys, o aš nebendrausiu su žmonėmis ir tai neplis. Tiesiog nepadeda. Esu baisus žmogus ir pateisinimų sau negalvoju, nes tai vestų tik blogyn. O pasirodo, kad pasyvaus žmogaus norai nėra jau tokie ir pasyvūs. Tik akmenukas į norų daržą tas, kad pasyvus žmogus savo norus ir laikys toje pačioje stadijoje ir net neketins progresuoti.
Ne, poemų nerašau, jei rašyčiu, gal tapčiau kažkas, kas vertas bent bulvės dėmesio. Erzina. Klausi - kas? Žmonės. Pasyvieji, tarp jų ir aš pati, irgi erzina. Aš pati save irgi erzinu. Bet per savo blyškų charakterį tai pamirštu, tad pasilieka tik kiti erzinantys žmonės. Nenoriu bendrauti su žmonėmis, noriu gyventi paslaptimi. Taip. Kad turėčiau paslapčių, reikia veikti. Ha. Net tai man yra neįmanoma. Liūdna.
Reikia tikėtis stebuklo. Bet ar toks gyvenimas pritraukia tokias dovanas?
Klausia - kaip jauties? o aš neturiu atsakymo. Tas balsas. Jis toks meh. Jis niekas. Aš irgi. Noriu savo blyškų charakterį nudažyti ryškia spalva, kad pažiūrėjus į veidrodį, suprasčiau - Taip! Tu esi nuostabi, visai tokia, kaip sako kiti, ir Tu gali šiandien padaryti viską, ką tik panorėsi padaryti! Tu gali veikti!
Aš galiu, bet aš tiek esu išsilpusi, kad viena nepajėgiu. Gal kas nori mestelt kokį pagalį, kad galėčiau pasiramstyti einant gyvenimo keliu?
Ne?
Na, ačiū ir už tiek. Suprantu, ką nuobodus žmogus darys su tuo pagaliu, nereikia jam pagalio, tegul eina. Ieškosi ir kapstosi pats. Tegul.
.....kai mes audėm mintį, kaip vaikus gaminti.....
Pasiilgau Vainės minčių. Žinau, kad tokia kažkur vaikšto (labai tikiuosi, kad vaikšto), bet niekada nebendravom. Pasiilgau jo paprastumo, kuris man trugdė galvoti. O jį įžeidžiau ir neberašo. Pasiilgau bėgimo, pasiilgau nežinomybės pilnos nežinomybės, pasiilgau negalvojimo, pasiilgau jos. O dabar tik žinau, kad kažkas negerai. Ir niekam nerūpi. Nes mažai rūpi man. Negaliu sau padėti. Negali ir kiti.
Džiaugiuosi už laimingus, džiaugiuosi už agresyvius bepročius, džiaugiuosi už besišypsančius, džiaugiuosi už žinančius.
O aš tiesiog pati gramzdinu save gilyn, gilyn, gilyn.
Atsimerkiau.
Žinau kaltininką. Tik jis kurčias, o aš nebili. Nieko negaliu pakeisti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą