Kiekvienas jų tarsi nuolat rėkia atvira gerkle: "Kiekvienas, kuris netiki mūsų pozityviomis tiesomis, yra depresijos kamuojamas iš paauglystės neišaugęs suaugėlis ir jam būtina medikų pagalba! Kiekvienam, kuris kritiškiau nei mes žvelgia į aplinkinį pasaulį, kuris mato blogybes ir, įvardindamas jas garsiai, nori tai pakeisti, vertas mūsų teismo ir jam būtina įšvirkšti pozityvumo dozę bent kartą dienoje, kad šių erezijų nebeskleistų aplinkiniams!"
Na, ir iš tiesų...
Pasaulis liūdnas.
Tie netikri antakiai, išsipūtę raumenys, viliojanti veido mimika... ir visa tai nieku gyvu tikrai ne dėl kitų! Tai tik dėl savęs, nes iš tiesų nekenčiame savęs tokių, kokie esame iš tiesų.
Šarkos, susiviliojusios blizgučiais ir jais pasidabinusios... Šypsosi, matote, iškėlusios galvą, akies krašteliu ieško, kur tų švytinčių daikčiukų būtų galima pagrobti daugiau, ir minčių kamputyje galvoja, kaip tai padaryti kuo moteriškiau... ir visa tai, gink Dieve, tikrai ne dėl kitų! Vardan savęs *mušasi į krutinę*, tikrai tikrai!
Tarsi sėdėčiau ant suoliuko gatvėje, kurioje šurmuliuoja tūkstančiai žmonių, prasilenkia šimtai automobilių, kurioje visi skuba vardan savęs, kur žmonės akis, kupinas nuodėmių, kurios nebūtų nuodėmėmis, jei jų neslėptų, slepia po juodo stiklo akiniais, nors saulės per lietaus kupinus debesis ir nematyti; gatvė, kuri skuba labiau, nei žmogus skuba nusižudyti. Sėdžiu čia, vienoje pusėje, ir štai matau per skubančių žmonių kojų masę, priešais save, čia pat, kitoje gatvės pusėje, sėdintį ant žemės žmogų.
Nedrįstu jo laikyti benamiu. Jis turi kūną, turi smegenis, jis net turi kur atsisėsti! Kad ir kaip norėčiau - žvilgsniai nesusitinka. Tebūnie. Pamąstysiu apie jį tada, kai turėsiu laiko. O dabar - reikia judėti. Mintys pradėjo suktis apie tai, ką turėčiau paskaityti grįžusi į patalpą. Ir štai, mūsų prioritetuose tik itin išskirtiniais atvejais žmogus būna aukščiau kitų daiktų.
Pamanykite, drįstu kritikuoti blizgučių verges, dėmesio ištroškusias kekšes, susireikšminusius ties savo raumenų ryškinimu padarus, o štai pati - pirma rinkčiausi knygą.
Bet...
...
galbūt man reikia pagalbos. Man reikia sunaikinti baimę, kuri visada mane bado, kai norisi prieiti prie nepažįstamojo ir išklausyti jo istorijos. Ir vis dėlto, ką aš čia plepu. Visi esame žiurkės, tik vieni gražiau pasidabinę, o kiti vos spėję išsigelbėti iš skęstančio laivo.
Ir aš, šią akimirką, tenorėčiau prisiglausti skęstančio laivo duženose jūros dugne.
P.S. Sugebėt matyt, jaust, suprast, bet niekaip nesugebėt sutalpinti to į kažką materialaus. Štai ir jauti skausmą, kurį paliko gamta po gero akto su astralu, kai bandė kažką gero padaryti iš Tavęs. Kaip matai - ne kažin kas ir gavosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą