Ėjau pasivaikščioti šimtus kartų praeitu pėsčiųjų taku. Nežinau kodėl, bet pradėjus juo eiti daugiau dviejų metrų mano kojos manęs nevedė, jos automatiškai pasuko į dešinę, ant žolės, kuria nuėjau tiesiai prie šlaito. Šlaito, kurio apačioje tekėjo upė. Ėjau šlaito kraštu, čia išmindžiotas šunų vedžiotojų takelis, ir nors mačiau tekantį upės vandenį čia pat, man to nepakako.
Atsisukau veidu į upę, sustojau. Giliai įkvėpiau, lėtai iškvėpiau. Priešais save mačiau nuogais medžiai pasipuošusią upės salą. Pažvelgiau į kairę, pėsčiųjų taku pamačiau į mano pusę einantį jaunuolį. Jo veidą slėpė baltas gaubtas. Atsisukau vėl į upę, palaukiau, kol tas akimirką pastebėtas jaunuolis praeis man už nugaros ir nutols į mano dešinę, ir vos pajutusi nebylų upės šaukimą, nusileidau šlaitu žemyn. Sustojau vos per septynis centimetrus nuo tekančio upės vandens, kuris čia, prie šlaito, tekėjo lėtai, nesrauniai ir niekur neskubėdamas. Būti apačioje buvo gera.
Pažvelgiau sau į dešinę, tolumoje pastebėjau tą patį vaikiną, šį kartą taip pat veidu į upę atsistojusį ant šlaito. Pasijaučiau sekama, nors tyliai pasąmonės kertėse paklausiau savęs: "Tai štai kaip aš sutiksiu savo svajonių vyrą?" Neišsigandau, man tai net patiko. Jeigu tai žaidimas, tai reikia nepamiršti ir savo rolės jame. Pasisukau į priešingą nuo vaikino pusę, į kairę, pradėjau ramiu žingsniu eiti prieš upės tėkmę. Hm, gal upė, tekėdama į dešinę, kai aš stovėjau veidu į ją, man norėjo parodyti kryptį, kuria turėčiau keliauti? Kryptį, kurią besekdama, surasiu savo laimę? Užsispyrusi aš, padariau priešingai, nei upė panorėjo.
Kėliau galvą aukštyn, stengiausi pamatyti kažką naujo, stengiausi pagauti naują žvilgsnio perspektyvą. Nuėjusi dvidešimt metrų atsisukau atgal. Jis ėjo ta pačia kryptimi, kaip ir aš, tik vis dar šlaito viršuje. Bijojo manęs? Šis žaidimas man vis labiau patinka. Regis, jis norėjo parodyti, jog šį žaidimą kontroliuoja jis.
Ėjau toliau, žingsnis po žingsnį, stengiausi dėti kojas ant žemės atitaikydama ritmą muzikos, kuri grojo mano ausinėse. Savo lūpų kampučiuose slėpiau šypseną, nors mano veido ir niekas nematė. Po kiek laiko, vis labiau įsiklausydama į muziką, jausdama kiekvieną vėjo prisilietimą ne tik prie mano veido, bet ir drabužių, plaukų sruogų, staiga sustingau.
Šią akimirką mano akys stebėjo kažką aukščiau virš horizonto, mano ausyse skambėjo graži ir raminanti muzika, vėjas man kuždėjo, jog viskas bus gerai, saulės spindulių likučiai man šoko šokį žolės viršumi. Būtent tą akimirką, kai rodėsi, jog pradedu įsimylėti gyvenimą, aš sustingau. Į nugarą, kuria bėgo karščio pliūpsniai, įsirėžė šalti peilio ašmenys. Jis laimėjo.
Vaizduotė nėra realybė, tuo gali pasidžiaugti kiekvienas ja besinaudojantis.
Vaizduotė nėra realybė, bet jos šimtu procentų atmesti irgi negalima, jeigu nori likti gyvas šioje tikrovėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą