Nurašytos mintys

    "Vos įžengusi į namus, pagalvojau: "Na, štai, ir vėl geriausios mintys bus neužrašytos, vėl išbluks bestselerio temos ir veikėjai tarp trumpalaikių idėjų".
Ne. Šį kartą aš pabandžiau.

    Žinai, man patinka, kai vos išėjus pasivaikščioti gerai sutemus, pradeda kristi maži vandens kristalai, kurių nesimato, nebent pažvelgi į aukštus žibintus, kurie apsidžiaugia tavo trumpa kompanija šaltomis naktimis."

Tai buvo užsilikę juodraštyje pastaruosius du metus. Galvojau - trinti šį tekstą, atversti visiškai naują lapą ir ignoruoti tai, kas buvo palikta ir neliesta iki pat šios dienos, ar iškelti pėdsakus į viešumą.
Rezultatas štai prieš pat akis.
Tebūnie. Užtektinai tų tuščių simbolių aplink, kuriuos mes sukuriame tik vedami nuobodulio ar nežinojimo baimės.

    Labas.
    Žinai, man vis nepavyksta rasti žemės. Žemės, tos terpės viduryje, tarp dangaus ir to, kas... tūno tyliai po žeme. Nepavyksta rasti vidurio taško, visame kame aš pasiklydusi. Nesuprask klaidingai, man tai patinka, ar bent jau neblogai sugebu save įtikinti, kad tai manęs neskaudina. Anksčiau man tai keldavo didelį diskomfortą, nerimą, baimę, kartais net ir paniką. Dabar tai priimu tarsi nuotykį, savotišką iššūkį.
    Ir iš tiesų, kažkuriuo gyvenimo metu atsirado "atnaujinimas", paketas, kuriame milijonai pamokų į viską žvelgti iš "gerosios" perspektyvos ir išmokti pastebėti detales, kurias taip dažnai praleidžiame pro akis, nes neturime laiko ar prabangos skirti savo dėmesį mažiems dalykams, kurie taip ryškiai nuspalvina absurdišką mūsų kasdienybę.
Taigi, ar aš iš tiesų žinau, ko ieškau? Žinau, ką turiu. Turiu daugybę pasirinkimų, o norisi viduriuko. Žinau, kad man patinka šis paprastas gyvenimas, kurį nesunkiai galiu suskirstyti į segmentus valandomis:
06:30 - 14:00: miegas;
14:00 - 14:20: dušas;
14:20 - 16:45: asmeninių reikalų tvarkymas, pasiruošimas darbui, valgis;
16:45 - 18:30: kelionė į darbą, knygos skaitymas;
18:30 - 05:00: darbas;
05:00 - 05:35: kelionė namo;
05:35 - 06:30: atsakymai į žinutes, skubota naujienų apžvalga;
    Žinau, kad laisvomis dienomis mėgstu gerai išsimiegoti, piešti ir rašyti laiškus, kartais nuvykti į miestą, apie kurį nieko nežinau ir bevaikščiodama nežinomomis gatvėmis atrasti labai jaukų kampelį, parką, lauką, ar pelkyną. Žinau, kad man taip gyventi patinka, be didesnių problemų, nerimų, patinka turėti pakankamai laiko tiek sau, tiek draugams.

    Žinau ir tai, kad manyje kažkuri dalis vis tiek lieka nepatenkinta. Manau, tai nepasotinamas kelionių (o gal tiesiog nekasdieniškų įvykių) troškulys. Man labai labai patinka oro uostai ir traukinių stotys. Tai tarsi mini stotelės, ta "žemė", kurios visada ieškau, tas vidurys tarp dviejų taškų, tarp "čia" ir "ten", tarp "šitokio gyvenimo" ir "kitokio gyvenimo", stotelė tarp dviejų skirtingų kultūrų ar gyventojų. Ten žmonės neužsilieka, ir tokia mintis mane ramina. Galiu atsisėsti ant žemės, atremti nugarą į sieną, ir valandėlę stebėti praeinančius, skubančius, vėluojančius, ar nerimo vedamus per anksti atvykusius keliautojus (ar vietinius), stebėti jų veidus, jų elgesį, stebėti jų laikinumą, kol tuo metu aš, nejudėdama iš savo vietos, akimirkai tampu amžina, bent jau iš tų laikinų turistų perspektyvos, nes jie mane matė visą tą laiką, kurį jie praleido stotyje/oro uoste.

    Tada galvoju, ar būčiau laiminga, jeigu veikčiau taip, kad pasotinčiau tą troškulį. Nemanau. Gyventi traukinių stotyse/oro uostose atrodo labai nepatogus reikalas. Kita vertus, tikrai gyvenčiau pagal šiuolaikinius standartus, juk kelionės - nauja patirtis - išnaudotos galimybės - vaisiai kintančiai pasaulėžiūrai ir t.t. Jeigu daugiau keliaučiau po skirtingas, kontrastingas šalis, tikrai daryčiau kažką su savo gyvenimu.
Bet bedarydama tą kažką gyvenime, tikrai jausčiausi pavargusi ir labai norėčiau pabėgti į šešėlius, atsikvėpti nuo visko, nuo žmonių, nuo vykstančio gyvenimo aplink, ir pabūti viena su savimi.
Žinau, kad tai yra normalu, ir daugelis žmonių taip ir bėgioja nuo vieno prie kito, nuo veikimo prie užuovėjos ir poilsio, bet man norisi abiejų dalykų vienu metu. Man norisi mano žemės, kurioje galėčiau jaustis vieniša (gerąja prasme) ir saugi, ir kartu daryčiau dalykus. Norisi stagnacijos ir vyksmo vienu metu. Noriu daug dalykų. Jeigu pasiekčiau tą žemę, kurios ieškau, išnaudočiau savo potencialą, apie kurio egzistavimą dar tik sužinosiu ateityje.

    Kažkaip taip.

    Rytais, man lėtai žengiant žingsnį po žingsnio viršun kalvos link savo namų, į priešingą pusę visada pravažiuoja automobilis, už kurio vairo sėdi moteris, viena ranka laikydama mažą šunelį prie savo širdies. Vis pagalvoju, kad tokiu neatsakingu elgesiu už vairo ji nedaro nieko gero niekam. Net sau pačiai. Liūdnoka, bet kartu ir juokinga. Vis nusišypsau ją matydama ir linkiu, kad nieko jai neatsitiktų. O gal to šunelio man gaila labiau.
Tikriausiai, nes jis/ji neturi laisvo pasirinkimo galimybės.

    Žinau, žinau, žinau... o iš tiesų nežinau, ko ieškau. Bet kol kas atrodo, kad ieškoti verta. Bus matyt.
Keista, bet manau, jog šis nežinojimas man duoda daugiau, nei žinojimas viso kito.
Tikiuosi artimiausiu metu sužinoti, kaip parašyti pabaigas.