Keista, kad daugelis atprato mąstyti ir dabar labiau linkę tiesiog viską supaprastinti, nes juk gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip atrodo, tad nėra čia ko per daug mąstyti, reikia dirbti, sako jie. O man atrodo, kad problema nėra gyvenimo (ne)sudėtingumas. Jis individualiai kiekvienam skirtingai sudėtingas, juk be individo pats gyvenimas neegzistuoja. Problema štai tokia - žmonės mąstymą pradėjo laikyti problema. Na, galvojame visi, tačiau retas kuris kasdienio savo laiko dalį paskiria mąstymui teiginių, argumentų, nuomonių ir situacijų, reakcijų ir atoveiksmių, ar paprasčiausios gamtos. Ne vienas protingas žmogus yra sakęs, jog žmonės to bodėjasi būtent dėl to, kad greitu metu jie pradeda mąstyti apie save pačius ir to išsigąsta. Tad man vis dar keista, jog taip bijome patys savęs, o visgi tampame tokie nuogi ir nepaliekam jokio asmeniškumo, kai atsiverčiame internetams. Duokite dėmesio, bet nemėginkit intymauti su manimi gyvenime; dabar, prašyčiau, paspauskite širdutę po mano naujausia nuotrauka!
----
Čia žmonės nesugeba rasti būtent jiems tinkamo gyvenimo tempo (ar mėgautis tokio daikto nebūvimu), nes galvoja, jog turi savo gyvenimą pritaikyti prie neva egzistuojančio bendro GT jų aplinkoje. Arba jie skuba, arba stovi vietoje, lyg kelioms dienoms stotyse sustoję traukiniai, esančiose niekur, kadangi ten, kažkur, įvyko nelaimingas atsitikimas ant traukinių bėgių. Ir jie patys nejaučia, jog būtent tai ir yra kliūtis jų nelaiminguose gyvenimuose, nes, jiems atrodo, viskas vyksta ne pagal jų planą ((kiek daug mūsų turi savus planus...ir kiek mažai geriausių gyvenimų buvo nugyventa pagal planą)) ar paprasčiausius pageidavimus. Stebėtina, bet būtent tokie žmonės yra aukščiausio lygio ekspertai ir tampa patys pirmi neegzistuojančioje eilėje teisti kitus, tuos, kurie atradę savo asmeninį GT, arba kurie mėgaujasi savo GT nepastovumu.
Mąstyk, po velniu. Nepasigailėsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą